Helsinkio baigiamasis aktas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Helsinkio baigiamasis aktas
angl. Helsinki Final Act
Data 1975 m. liepos 30 – rugpjūčio 1 d.
Šalis Suomijos vėliava Suomija
Miestas Helsinkis
Sekantis įvykis Paryžiaus chartija

Helsinkio baigiamasis aktas (angl. Helsinki Final Act arba Helsinki Accords) – dokumentas, pasirašytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK, vėliau ESBO) trečiojo etapo baigiamajame posėdyje, vykusiame Helsinkyje, Suomijoje, 1975 metų liepos 30 – rugpjūčio 1 dienomis, po dvejus metus trukusių derybų, žinomų kaip Helsinkio procesas.[1][2] Visos tuo metu egzistavusios Europos šalys, išskyrus Andorą ir Hodžinistinę Albaniją, taip pat JAV ir Kanada – iš viso 35 valstybių – pasirašė baigiamąjį aktą, siekdamos numalšinti įtampą tarp Rytų bloko ir Vakarų Šaltojo karo metu. Tačiau Helsinkio susitarimai nebuvo privalomi, nes jie neturėjo sutarties statuso, kuriuos tokiu atveju ratifikuotų parlamentai.[3]

Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų Vokietijos kancleris Helmut Schmidt, Rytų Vokietijos vadovas Erich Honecker, JAV prezidentas Gerald Ford ir Austrijos kancleris Bruno Kreisky.

ESBK terminologijoje buvo keturios susitarimų grupės. Pirmoje, „Deklaracijoje dėl dalyvaujančių valstybių santykių pagrindų“ (dar vadinamoje „Dekalogu“), buvo nurodyta 10 pagrindinių punktų:

  1. Suvereni lygybė, pagarba teisėms, neatsiejamoms nuo suvereniteto
  2. Susilaikymas nuo grasinimų ar jėgos panaudojimo
  3. Ribų[a] neliečiamumas
  4. Valstybių teritorinis vientisumas
  5. Taikus ginčų sprendimas
  6. Nesikišimas į vidaus reikalus
  7. Pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, įskaitant minties, sąžinės, religijos ar tikėjimo laisvę
  8. Tautų lygios teisės ir apsisprendimo teisė
  9. Valstybių bendradarbiavimas
  10. Sąžiningas įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymas

Antroji grupė žadėjo ekonominį, mokslinį ir technologinį bendradarbiavimą; verslo kontaktų ir pramonės bendradarbiavimo palengvinimą; transporto tinklų sujungimą; ir informacijos srauto didinimą. Trečioji grupė apėmė įsipareigojimus pagerinti šeimų susijungimų, santuokų ir galimybių keliauti sąlygas. Taip pat siekta pagerinti sąlygas žurnalistams bei plėsti kultūrinius mainus. Ketvirtoje grupėje buvo aptariamos procedūros, kaip stebėti šių susitarimų įgyvendinimą, ir būsimų susitikimų planavimo procedūros.[4]

Informacijos laisvė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jungtinės Valstijos siekė nuostatos, kuri uždraustų radijo trukdymus, tačiau konsensuso rasti nepavyko dėl Sovietų Sąjungos pasipriešinimo. Nepaisant to, Vakarai laikėsi nuomonės, kad radijo trukdymai yra neteisėti pagal susitarimuose esančią formuluotę dėl „radiju transliuojamos informacijos sklaidos išplėtimo“. Sovietų Sąjunga laikėsi nuomonės, kad trukdymas buvo teisiškai pagrįstas atsakas į transliacijas, kurios, jų nuomone, buvo Helsinkio proceso bendro tikslo „tenkinti abipusio žmonių supratimo interesus ir konferencijos iškeltus tikslus“ pažeidimas.[5]

JAV administracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Henry Kissinger, Leonidas Brežnevas, Gerald Ford ir Andrejus Gromyka prie JAV ambasados Helsinkyje (Suomija, 1975 m.)

Kai JAV prezidentas Gerald Ford pradėjo eiti pareigas 1974 m. rugpjūčio mėn., Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) derybos vyko beveik dvejus metus. Nors SSRS ieškojo greito sprendimo, nė viena šalis neskubėjo daryti nuolaidų, ypač žmogaus teisių klausimais. Didžiąją derybų dalį JAV lyderiai buvo atsitraukę ir procesu mažai domėjosi. Likus keliems mėnesiams iki derybų pabaigos ir Helsinkio baigiamojo akto pasirašymo, Amerikos visuomenė, ypač centrinės ir rytų Europos kilmės amerikiečiai, išreiškė susirūpinimą, kad susitarimas reikš sovietų dominavimo Rytų Europoje pripažinimą ir priverstinį Baltijos šalių inkorporavimą į SSRS. Prezidentas Fordas taip pat buvo susirūpinęs ir paprašė JAV Nacionalinio saugumo tarybos paaiškinimų šiuo klausimu.[6]

JAV Senatas taip pat nerimavo dėl Baltijos šalių ir apskritai ESBK likimo. Keletas senatorių parašė prezidentui Fordui, prašydami atidėti galutinį viršūnių susitikimo etapą, kol derybose bus išspręsti visi reikalai ir Vakarams priimtinu būdu.[7] Fordas taip pat sulaukė plataus politinio spektro kritikos, kai prieš konferenciją atsisakė susitikti su sovietų disidentu Aleksandru Solženicynu, kad nepakenktų Sovietų Sąjungos ir JAV santykiams.[8]

Prieš pat išvykdamas į Helsinkį prezidentas Fordas susitiko su grupe centrinės ir rytų Europos kilmės amerikiečių bei tvirtai pareiškė, kad JAV politika Baltijos šalių atžvilgiu nesikeis, o bus sustiprinta, nes susitarimas paneigtų teritorijos aneksiją pažeidžiant tarptautinės teisės nuostatas ir leistų taikiai pakeisti valstybių sienas.[9]

Tačiau jo patikinimai neturėjo norimo efekto. Neigiamų laiškų ir kritikos kiekis ir toliau augo.[9] Amerikos visuomenė vis dar nebuvo įsitikinusi, kad Helsinkio baigiamasis aktas nepakeis JAV nepripažinimo politikos dėl Baltijos šalių inkorporavimo. Nepaisant reikšmingų protestų, Fordas nusprendė daugiau nedelsti ir pasirašyti susitarimą.[10]

Ši kritika Amerikos visuomenėje susilpnino Fordo užsienio politikos vaidmenį.[11] Ronald Reagan susitarimus pavertė savo kampanijos prieš Fordą 1976 m. Respublikonų partijos pirminiuose prezidento rinkimuose akcentu. Per visuotinius rinkimus demokratų kandidatas Jimmy Carter užsipuolė susitarimus kaip „sovietų dominavimo Rytų Europoje“ įteisinimą.[12] 1976 m. prezidento rinkimus Fordas pralaimėjo.

Reakcija ir poveikis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis dokumentas buvo vertinamas kaip reikšmingas žingsnis siekiant sumažinti Šaltojo karo įtampą ir kaip didelis diplomatinis postūmis to meto Sovietų Sąjungai, nes jame buvo nuostatos dėl nacionalinių ribų neliečiamumo ir pagarbos teritoriniam vientisumui, kurios, kaip buvo manoma, konsoliduoja SSRS teritorinius laimėjimus Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Atsižvelgus į Kanados, Ispanijos, Airijos ir kitų valstybių prieštaravimus, Baigiamajame akte buvo tiesiog teigiama, kad „ribos“ Europoje turi būti stabilios, bet gali pasikeisti taikiomis priemonėmis.[13] JAV prezidentas Gerald Ford taip pat dar kartą patvirtino, kad JAV politika nepripažinti Baltijos šalių prievartinės inkorporacijos į SSRS nepasikeitė.[14] Panašius pareiškimus padarė ir kitų NATO valstybių vadovai.[13]

Tačiau susitarimo pilietinių teisių dalis suteikė pagrindą įkurti Helsinki Watch – nepriklausomą nevyriausybinę organizaciją, sukurtą stebėti, kaip laikomasi Helsinkio susitarimų. Ši organizacija vėliau išsivystė į kelis regioninius komitetus ir galiausiai susiformavo į Tarptautinę Helsinkio žmogaus teisių federaciją (angl. International Helsinki Federation for Human Rights) ir Human Rights Watch.

Nors šios nuostatos galiojo visoms pasirašiusioms šalims, dėmesys buvo sutelktas į jų taikymą Sovietų Sąjungai ir jos Varšuvos pakto satelitinėms šalims ir sąjungininkėms, įskaitant socialistines Bulgariją, Čekoslovakiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, Vengriją, Lenkiją ir Rumuniją. Sovietų propaganda Helsinkio baigiamąjį aktą pristatė kaip didelį sovietų diplomatijos ir asmeniškai Brežnevo triumfą.[13]

Praktikoje sovietų valdžia buvo labai stipriai suvaržiusi teisės viršenybę, pilietines laisves, teises į laisvę ir saugumą bei nuosavybės apsaugą[15][16], kurias sovietų teisės teoretikai, tokie kaip Andrejus Vyšinskis, laikė „buržuazinės moralės“ pavyzdžiais.[17] Sovietų Sąjunga pasirašė teisiškai įpareigojančius žmogaus teisių dokumentus, tačiau jie nebuvo nei plačiai žinomi, nei prieinami žmonėms, gyvenantiems komunistinio valdymo sąlygomis, o sovietų valdžia į susitarimus nežiūrėjo rimtai.[18] Žmogaus teisių aktyvistai Sovietų Sąjungoje buvo persekiojami, represuojami ir areštuojami.

Anot Šaltojo karo tyrinėtojo John Lewis Gaddis, cituojančio Anatolijaus Dobrynino prisiminimus, Brežnevas tikėjosi daug viešųjų ryšių ir propagandinės naudos, tačiau vietoje to Helsinkio susitarimai pamažu tapo disidentų ir liberalų judėjimo manifestu.[19] Jie tapo postūmiu kurtis naujoms organizacijoms, siekiančioms daugiau laisvių ir teisių Rytų bloke. Baigiamasis aktas taip pat tapo pagrindu Lietuvos Helsinkio grupės susikūrimui.

Tuometinė Albanijos liaudies respublika atsisakė dalyvauti susitarimuose, o jos stalinistinis lyderis Enver Hoxha argumentavo: „Visi sovietų satelitai, išskyrus galbūt bulgarus, nori sulaužyti Varšuvos sutarties pančius, bet negali. Tada jų vienintelė viltis yra ta, kurią jiems leidžia Helsinkio dokumentas, t. y. sustiprinti draugystę su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Vakarais, siekti iš jų investicijų kreditų ir technologijų importo forma be jokių apribojimų, leisti bažnyčiai užimti buvusią vietą, pagilinti moralinį išsigimimą, didinti antisovietizmą, ir tuomet Varšuvos sutartis liks tuščiu kiaušinio lukštu“.[20]

Helsinkio susitarimai buvo pagrindas vėlesnei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), įsteigtai 1995 m. pagal 1990 m. Paryžiaus chartiją.

Pasirašiusios šalys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Nepripažindamos Baltijos šalių okupacijos bei sovietų dominavimo Rytų Europoje, JAV ir kitos NATO šalys pareikalavo, kad baigiamajame akte būtų pasirinkta formuluotė „ribos“ (angl. frontiers) – teritorinės kontrolės ribos, o ne „sienos“ (angl. borders), kurios reikštų suverenios jurisdikcijos ribas.

Susiję straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Banionis, Juozas. „Helsinkio pasitarimas“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  2. ↑ „The Helsinki Process: An Overview“ (PDF). United States Commission on Security and Cooperation in Europe. June 2019. Suarchyvuotas originalas (PDF) 30 October 2019.
  3. ↑ „Helsinki Accords“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-03-14.
  4. ↑ Timothy J. Lynch, ed., The Oxford Encyclopedia of American Military and Diplomatic History (2013) 1: 460-62.
  5. ↑ Price, Rochelle B. (1984). „Jamming and the Law of International Communications“. Michigan Journal of International Law. 5 (1).
  6. ↑ President’s Inquiry on CSCE / Baltic States (Case File)
  7. ↑ Request by Senators for a Delay of the Final Stage of Helsinki Final Act (Case File)
  8. ↑ Request by Senators for a Delay of the Final Stage of Helsinki Final Act (Case File)
  9. ↑ 9,0 9,1 Memorandum for Henry Kissinger from A. Denis Clift, Re: Replies to Correspondence Critical of CSCE
  10. ↑ President Ford’s Visit to Helsinki, July 29 – August 2, 1975, CSCE Briefing Book
  11. ↑ President Ford’s Visit to Helsinki, July 29 – August 2, 1975, CSCE Briefing Book
  12. ↑ Sarah B. Snyder, "Through the Looking Glass: The Helsinki Final Act and the 1976 Election for President. " Diplomacy & Statecraft 21.1 (2010): 87-106.
  13. ↑ 13,0 13,1 13,2 Hiden, John; Vahur Made; David J. Smith (2008). The Baltic question during the Cold War. Routledge. p. 209. ISBN 978-0-415-37100-1.
  14. ↑ McHugh, James T.; James S. Pacy (2001). Diplomats without a country: Baltic diplomacy, international law, and the Cold War. Greenwood Publishing Group. p. 84. ISBN 978-0-313-31878-8.
  15. ↑ Richard Pipes (2001) Communism Weidenfeld & Nicolson. ISBN 0-297-64688-5
  16. ↑ Richard Pipes (1994) Russia Under the Bolshevik Regime. Vintage. ISBN 0-679-76184-5., pages 401–403.
  17. ↑ Wyszyński, Andrzej (1949). Teoria dowodów sądowych w prawie radzieckim (PDF). Biblioteka Zrzeszenia Prawników Demokratów. pp. 153, 162.
  18. ↑ Thomas, Daniel C. (2005). „Human Rights Ideas, the Demise of Communism, and the End of the Cold War“. Journal of Cold War Studies. 7 (2): 110–141. doi:10.1162/1520397053630600. S2CID 57570614.
  19. ↑ Gaddis, John Lewis (2005). The Cold War. London: Penguin. p. 190. ISBN 978-0-141-02532-2.
  20. ↑ Enver Hoxha. The Superpowers. Tiranë: 8 Nëntori Publishing House. 1986.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Helsinkio_baigiamasis_aktas&oldid=7248832"