Aukso atsargos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aukso atsargos vienam gyventojui

Aukso atsargos – valstybės oficialiųjų tarptautinių atsargų dalis. Aukso atsargas paprastai valdo, nustato jų dydį, priima sprendimus pirkti arba parduoti, nustato atsargų saugojimo vietą centrinis bankas. Aukso atsargas sudaro aukso luitai ir monetos.[1] Standartinis aukso luito svoris sudaro 400 Trojos uncijų.

Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukso atsargos gali būti naudojamos tarptautiniams atsiskaitymams, tarptautinio mokėjimų balanso deficitui padengti ir valstybės valiutos kursui tarptautinėse rinkose stabilizuoti. Auksas gali būti perkamas arba parduodamas aukso rinkose, aukcionuose kitų valstybių finansinėms institucijoms ar, atskirais atvejais, gali būti panaudojamas kaip užstatas gauti kreditą iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auksas valstybių centrinių bankų rezervu pradėtas naudoti aukso standarto laikais. Po to, kai 1971 m. JAV atsisakė laikytis dolerio konvertacijos į auksą įsipareigojimo, auksas iš dalies prarado turėtą ekonominę reikšmę. Kai kurios šalys – Kanada, Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija XX a. pabaigoje sumažino aukso atsargas. 2004 m. pasaulio centriniai bankai ir tarptautinės organizacijos turėjo apie 19℅ viso pasaulio aukso atsargų.[2]

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuva pagal 1920 m. sudarytą Lietuvos ir Rusijos taikos sutartį gavo 3 mln. aukso rublių kompensaciją. Vėliau, iki sovietų okupacijos, Lietuvos bankas auksą laikė penkiose užsienio valstybėse: JAV, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje (Tarptautinių atsiskaitymų banke). Iš viso saugota 9 593,4 kg aukso.

Atkūrus nepriklausomybę, 1997 m. Lietuva turėjo 5,6 t aukso. Tuomet jis buvo vertas 62,1 mln. JAV dolerių. 2019 m. pradžioje Lietuvos turimos aukso atsargos vertinamos 217 mln. eurų.[3] Pasak Lietuvos banko, per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį iš aukso atsargų investavimo iki 2012 m. uždirbta apie 130 mln. litų. Šie pinigai naudojami saugojimo išlaidoms padengti (apie 6 tūkst. svarų sterlingų per metus[4]) arba aukso nuvertėjimo laikotarpiams kompensuoti. Saugumo bei finansinių operacijų patogumo sumetimais Lietuvos auksas šiuo metu saugomas Londone, Anglijos banke.

Sovietinės okupacijos metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

JAV[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jungtinėse Amerikos Valstijose esantis Lietuvos auksas buvo saugomas Federalinėje rezervų sistemoje. JAV niekada nepripažino Lietuvos okupacijos nei de jure, nei de facto. Taurusis metalas buvo naudojamas Lietuvos diplomatinei veiklai tęsti – t. y., jį valstybingumo atkūrimo išlaidoms finansuoti naudojo emigracijoje dirbantys Lietuvos atstovai.

Jungtinė Karalystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britai Lietuvos auksą panaudojo po karo susidariusioms abipusėms skolų su SSRS pretenzijoms padengti.[5][6] Jungtinės Karalystės įmonės nuostolius patyrė, kuomet įvykus okupacijai jų gamyklos, veikusios Baltijos šalyse, buvo nacionalizuotos. Nuostolius Anglijos verslininkai prašė kompensuoti savo Vyriausybės. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Jungtinė Karalystė grąžino tą pačią masę aukso, tačiau jau ne originalius, prieš okupaciją patikėtus luitus.

Signataras Valdemaras Katkus, vadovavęs delegacijai, 1991-1992 m. sugrąžinusiai Lietuvos auksą, atsimena:

–Kai rūpinomės tarpukario Lietuvos aukso atsargų susigrąžinimu iš užsienio valstybių, susitikime pas Didžiosios Britanijos premjerą buvo klausiama, norime jas atsiimti pinigais ar natūra. Tuo metu mes turėjome vienareikšmį argumentą – tik natūra, nes mums tas auksas nėra tik brangusis metalas, tai yra palikimas, sukauptas anos Lietuvos, mūsų valstybės tęstinumo simbolis.

Prancūzija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m. Prancūzija sugrąžino nepriklausomybę išsikovojusiai Lietuvai daugiau kaip 50 metų saugotą auksą – 2246,5 kg. Tai buvo tie patys aukso luitai, kuriuos Lietuvos bankas buvo padėjęs 1935 metais. Prancūzai nesutiko atiduoti Lietuvos aukso Sovietų Sąjungai, o nuo vokiečių okupantų išgelbėjo išplukdę jį kartu su savo aukso atsargomis į Senegalą. Vėliau auksas buvo slepiamas Karibų jūroje esančioje Martinikos saloje.[7] Pasak buvusio Prancūzijos centrinio banko valdytojo Jacques de Larosiero, sovietai lietuvių auksą bandė pasisavinti ne kartą, įskaitant ir apgaulės būdu, pavyzdžiui, apsimesdami Lietuvos banko paveldėtojais. Prancūzija atsakiusi, jog „negali jiems sugrąžinti šio aukso, nes jį padėjo Lietuvos bankas, o SSRS neatstovauja Lietuvos banko“. Paryžius Lietuvos okupaciją laikė neteisėta. Tai rusams sukėlė neviltį, ir po šio sykio daugiau dėl Lietuvos aukso jie nebesikreipė.

Švedija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švedija buvo viena iš aštuonių pasaulio valstybių ir teisiškai, ir faktiškai pripažinusių Lietuvos okupaciją. Ji pirmoji pasidavė sovietų valdžios reikalavimams ir 1,27 t Lietuvos aukso atidavė Maskvai. 1992 metais Stokholmas Lietuvai už tai kompensavo 21,1 mln. Vokietijos markių.

Tarptautinių atsiskaitymų bankas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šveicarijoje esantis Tarptautinių atsiskaitymų bankas nuostoliams, patirtiems užšaldžius jo sąskaitą Lietuvos banke, kompensuoti perėmė iš Lietuvos banko 62,2 kg aukso. Likusi aukso dalis (569,8 kg) Lietuvai grąžinta 1992 m. Ši dalis Lietuvos bankui buvo perrašyta į jo aukso sąskaitas Anglijos banke.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]