Tautų apsisprendimo teisė
Tautų apsisprendimo teisė (angl. self-determination) – tai pagrindinis šiuolaikinės tarptautinės teisės principas ir autoritetingas Jungtinių Tautų Chartijos normų aiškinimas, kuris įpareigoja Jungtines Tautas.[1][2] Žmogaus teisių diskurse išorinis apsisprendimas yra žmonių teisė suformuoti savo politinį vienetą, o vidinis apsisprendimas yra teisė į atstovaujamąją vyriausybę su visa rinkimų teise.[3][4] Kaip tarptautinės teisės principas XX a. septintajame dešimtmetyje pripažinta apsisprendimo teisė yra susijusi su kolonizuotų teritorijų teise į nepriklausomybę arba kitais dekolonizacijos rezultatais.[5] Šis principas nenurodo, kaip turi būti priimtas sprendimas, nei koks turėtų būti rezultatas – nepriklausomybė, federacija, protektoratas, tam tikra autonomija ar visiška asimiliacija.[6] Tarptautiniu mastu pripažinta apsisprendimo teisė neapima kiekvienos etninės grupės buvusioje kolonijinėje teritorijoje teisės į nepriklausomą valstybę. Tarp tarptautinės teisės specialistų tebevyksta diskusijos apie mažumų ir čiabuvių, kuriems neleidžiama politiškai dalyvauti atstovaujamosiose vyriausybėse ir kurie kenčia sistemingus žmogaus teisių pažeidimus kaip grupė, teises. Vis dėlto, tautų apsisprendimo teisės principas savaime jiems nesuteikia teisės į atsiskyrimą.[7][8]
Pirmą kartą ši sąvoka buvo išreikšta 1860 metais, o vėliau greitai išplito.[9] Pirmojo pasaulinio karo metu ir po jo šį principą skatino ir Sovietų Sąjungos lyderis Vladimiras Leninas, ir JAV prezidentas Woodrow Wilson.[9] 1918 m. sausio 8 dieną paskelbęs savo Keturiolika punktų, 1918 m. vasario 11 dieną Wilson pareiškė: „Turi būti gerbiami nacionaliniai siekiai; žmonės dabar gali būti pajungti ir valdomi tik jų pačių sutikimu. „[Tautos] apsisprendimas“ nėra tik frazė; tai būtinas veikimo principas.“[10]
Antrojo pasaulinio karo metais šis principas buvo įtrauktas į Atlanto chartiją, kurią 1941 m. rugpjūčio 14 dieną kartu paskelbė JAV prezidentas Franklin Roosevelt ir Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winston Churchill, kurie pažadėjo laikytis Chartijos Aštuonių pagrindinių punktų. Tai buvo pripažinta tarptautine teise po to, kai punktai buvo aiškiai įtraukti į JT Chartiją.[11]
Apsisprendimo teisės įgyvendinimas gali būti politiškai sudėtingas, iš dalies dėl to, kad yra įvairių interpretacijų, kas sudaro žmonių grupę ir kurios grupės gali teisėtai pretenduoti į apsisprendimo teisę.[12]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Self determination (international law)“. LII / Legal Information Institute (anglų). Nuoroda tikrinta 2022-09-19.
- ↑ McWhinney, Edward (2007). Self-Determination of Peoples and Plural-Ethnic States in Contemporary International Law: Failed States, Nation-Building and the Alternative, Federal Option. Martinus Nijhoff Publishers. p. 8. ISBN 978-9004158351.
- ↑ Forsyth, Tim (2018). Encyclopedia of International Development. United Kingdom: Taylor & Francis.
- ↑ Alexander, Yonah, and Friedlander, Robert A. Self-determination: National, Regional, And Global Dimensions. United Kingdom, Taylor & Francis, 2019.
- ↑ „Rodyklė: tautų apsisprendimo teisė“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ Griffiths, Martin, red. (2013). Encyclopedia of International Relations and Global Politics. United Kingdom: Taylor & Francis.
- ↑ „Legal Aspects of Self-Determination“. The Princeton Ecyclopedia of Self-Determination. Princeton University.
- ↑ Foweraker, Joe; Clarke, Paul Barry, eds. (2003). Encyclopedia of Democratic Thought. United Kingdom: Taylor & Francis. p. 655.
- ↑ 9,0 9,1 Jörg Fisch (9 December 2015). A History of the Self-Determination of Peoples: The Domestication of an Illusion. Cambridge University Press. p. 118. ISBN 978-1-107-03796-0.
- ↑ „President Wilson's Address to Congress, Analyzing German and Austrian Peace Utterances (Delivered to Congress in Joint Session on February 11, 1918)“. gwpda.org. February 11, 1918. Nuoroda tikrinta September 5, 2014.
- ↑ Daniel, Thürer; Thomas, Burri (2008). „Self-Determination“. Oxford Public International Law. doi:10.1093/law:epil/9780199231690/e873. ISBN 978-0-19-923169-0.
- ↑ Betty Miller Unterberger, "Self-Determination", Encyclopedia of American Foreign Policy, 2002.