Mongolų imperija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ikh Mongol Uls
Mongolų imperija
1206 – 1368
Location of
Mongolų imperijos plėtimasis 1206−1294 m.
Sostinė Karakorumas
Religija Tengrizmas, Budizmas, Islamas, Krikščionybė
Valdymo forma Monarchija
Chanas
 1206–1227 m. Čingischanas
 1229–1241 m. Ugedėjus
 1260–1294 m. Chubilajus
Era Viduramžiai
 - Čingischanas suvienija Mongolų gentis 1206
 - Miršta Čingischanas 1227
 - Pax Mongolica 1210–1350
 - Imperijos skilimas 1260–1264
 - Žlunga Juan dinastija 1368 m.
Valiuta Įvairios monetos ir Banknotai
Prieš
Po
Khwarezmian Empire 1190 1220.png Chorezmšachai
China 11a.jpg Songų dinastija
Song-Liao-Xixia-1111.png Tangutai
Kievan Rus en.jpg Kijevo Rusia
China 11b.jpg Dali (valstybė)
Yuan dinastija Blank.png
Ilchanatas Blank.png
Čagatajaus chanatas Flag of Chagatai khanate.jpg
Aukso orda Blank.png
Timūridų imperija Timurid.svg

Mongolų imperija (mongol. Их Монгол Улс „Didžioji Mongolų tauta“) – didžiausia vienalytė imperija pasaulio istorijoje, gyvavusi 12061368 metais, savo klestėjimo laikais užėmusi daugiau nei 36 milijonus km² ir turėjusi apie 100 milijonų gyventojų. Imperija byrėti ėmė nuo 1259 m., ir 1271 m. Didieji chanai valdė tik rytines buvusios imperijos teritorijas, todėl nuo tada jos istorija siejama su Juan dinastijos istorija. Oficiali imperijos pabaiga buvo 1368 m., siejama su Juan dinastijos pabaiga.

Mongolų imperiją 1206 m. įkūrė Čingischanas, suvienijęs mongolųtiurkų gentis. Daugybės užkariavimų, prasidėjusių XI a. vakarų šiaurės žemės Kinijoje bei Chorezmidų imperijos Persijoje užgrobimu, dėka imperija nusidriekė išilgai Eurazijos žemyno. Klestėjimo metu ji apėmė didžiąją dalį teritorijų nuo Pietryčių Azijos iki Centrinės Europos. Jos egzistavimo metu, XIII−XIV a., „Mongolų taika“ (Pax Mongolica) palengvino kultūrinius mainus bei prekybą tarp Rytų, Vakarų ir Viduriniųjų Rytų. Šie mongolų viešpatavimo šimtmečiai paliko gilią žymę Eurazijos demografijoje ir geopolitikoje bei paspartino šiuolaikinių valstybių, pvz., Rusijos, Turkijos, Kinijos, Irano ir Indijos, susiformavimą.

Mongolų imperiją valdė didysis chanas.

Čingischano užkariavimai[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmasis imperatorius buvo Čingischanas (Temüjin). Išsikovojęs valdžią savo gentyje, tuo metu nominaliai valdytoje džurdžėnų Dzin dinastijos, Temüjinas ėmė puldinėti gretimas gentis. Derindamas diplomatiją, karinę jėgą, žmonių valdymą, Temüjinas suvienijo paskiras gentis į vieną tautą. Tuomet jis gavo vardą Čingischanas – „Visuotinis valdovas“.


Po Čingischano mirties[taisyti | redaguoti kodą]

Mongolų imperija 1300−1400 m.

Po Čingischano mirties 1227 m. imperija buvo padalinta į 4 administracinius vienetus − ulusus, pavadintus sūnų vardais. Trečiasis sūnus Ugedėjus valdė žemes į rytus nuo Balchašo iki pat Mongolijos. Tolujus, jauniausiasis, valdė šiaurinę Mongoliją. Čagatajus, antrasis sūnus, gavo Transoksianą (žemes tarp Amudarjos ir Syrdarjos šiuolaikiniame Uzbekistane) bei Rytų Turkestaną. Savo sostine jis padarė Almaliką dabartinėje šiaurės rytų Kinijoje.[1] Čingischano sūnus Džučis gavo teritorijas šiaurės vakaruose, ir toliau plėtė savo uluso teritoriją į Vakarus.

Nepaisant šio padalinimo, vieningos imperijos idėja buvo išlaikyta. Iš keturių chanų didžiuoju chanu buvo paskelbtas Udegėjus. 1234 m. galutinai įveikta Dzin dinastija (džurčenų valstybė), nuo 1235 m. − karai su Pietų Song dinastijos Kinija.

1241 m. Ugedėjui mirus nespėjus įgyvendinti savo svajonės užkariauti visą Kiniją, valdžia turėjo pereiti jo sūnui Gujukui, o tuo tarpu penkeriems metams po Ugedėjaus mirties regente tapo Ugedėjaus žmona Tioregenė. Valdžios perdavimą turėjo patvirtinti kurultajus, kuris tai ir padarė, tačiau jame nedalyvavo Džučio uluso chanas Batijus.[2] Po Gujuko mirties susirinkusiame kurultajuje (1253 m.) valdžia buvo perduota iš Ugedėjaus linijos Tolujaus sūnui Monkei, kuris kaip manoma buvo palankus nestoriečių tikėjimui.[3] Ugedėjaus ulusas buvo panaikintas, o Ugedėjaus palikuonys, kurie nesipriešino šiems pasikeitimams, gavo nedideles valdas.

Möngke chanas užėmė Junaną, įsiveržė į Indokiniją. Taip pat, siekdami užsitvirtini savo pozicijas imperijoje Tolujaus sūnūs Monkė ir Hubilajus 1255 m. pasiuntė savo brolį Chulagų užkariauti teritorijų imperijos pietvakariuose. Tai jis ir padarė, išplėsdamas Imperijos teritorijas iki Viduržemio jūros. Jis įkūrė atskirą imperijos vienetą Ilchanatą, tačiau liko lojalus Didžiajam Chanui.

1259 m., po Monkės mirties, prasidėjo nesutarimai tarp atskirų ulusų ir galimų įpėdinių. Galiausiai naujuoju Didžiuoju Chanu buvo išrinktas Monkės brolis Chubilajus. Tai vedė į imperijos dezintegraciją ulusų pagrindu. Imperijos šiaurės vakaruose, valdant chanui Berkei, atskilo Džučio ulusas (Aukso orda), kuris tapo nepriklausomas nuo Didžiojo chano valdžios. Tuo pat metu, valdant chanui Alghu, pietuose valdžią konsolidavo Čagatajaus ulusas. Nors dėl giminystės ryšių Ilchanatas naminaliai pripažino Didžiojo Chano valdžią, dėl geografinio atskirtumo ir didėjančių kultūrinių skirtumų jis jau nebuvo pavaldus imperijai. Tokiu būdu XIII a. 7-ajame deš. Mongolų imperija valdė tik rytines buvusios imperijos teritorijas.

1271 m. Chubilajus užkariavo pietinę Kiniją ir ten įkūrė Yuan dinastiją. Nors jo palikuonys ir toliau titulavosi Didžiaisiais klanais iki pat 1368 m., mongolų imperijos vienybė nebeegzistavo. Mongolų imperija davė pradžią keturioms didelėms mongolų imperijoms. Tai buvo Juanių dinastija, Ilchanatas, Čagatajaus chanatas ir Aukso Orda.

Mongolų kardai buvo pusmėnulio formos.

Didieji chanai[taisyti | redaguoti kodą]

Mongolija orn.PNG
Mongolijos istorija
Šiongnu (imperija)
Šianbai (konfederacija)
Tabgačai
Žoužanų kaganatas
Tiurkų kaganatas
Uigūrų kaganatas
Kirgizai (Kaganatas)
Kidaniai (Liao)
Mongolų imperija
Juan dinastija
Šiaurės Juan dinastija
Čing dinastija
Mongolijos Liaudies Respublika
Mongolija

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. ISBN 0-8135-1304-9, p. 253–4
  2. Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. ISBN 0-8135-1304-9, p. 268–9
  3. Grousset, René. The Empire of the Steppes: A History of Central Asia. Trans. Naomi Walford. New Jersey: Rutgers, 1970. ISBN 0-8135-1304-9, p. 272–5

Vikiteka