Sogdas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senovės Irano regionas:
Sogdas (Suguda)
Gur Emir 2006-2.png
Šalis: Centrinė Azija
Tautos: sogdai, vėliau tadžikai, uzbekai
Kalba: sogdų, tadžikų (iki XIII a.)
Valstybės: žr. Uzbekijos istorija
Miestai: Samarkandas, Buchara, Šachrisabzas
Sogdiana-300BCE.png
Senovės Irano regionai:
Persija, Medija, Hirkanija, Parta, Margiana, Baktrija, Sogdas, Chorezmas, Arija, Arachosija, Drangiana, Gedrosija, Fergana, Turanas

Sogdas (pers. سغد = Sōġd, uzb. Soğut, tadž. Суғд), arba Sogdiana (gr. Σογδιανή) − istorinis regionas Vidurinėje Azijoje. Apima dabartinės vakarų Tadžikijos ir rytų Uzbekijos teritorijas. Kartais regionui priskiriama ir istorinė Fergana šiaurėje (dab Uzbekijos, Tadžikijos ir Kirgizijos teritorijoje). Tai vienas seniausių pasaulio civilizacijos centrų. Senovės kinų šaltiniuose jis buvo žinomas kaip Suli (kin. 粟特, pinyin: Suli).

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Vidurinė Azija su išryškinta Uzbekija. Sogdo regionas apima derlingas sritis rytuose

Sogdo regionas yra vienas iš dviejų derlingų Transoksianos regionų. Jis apima derlingas teritorijas tarp Amudarjos ir Syrdarjos. Pietuose Amudarja yra simbolinė Sogdo riba, kuri atskiria nuo Baktrijos (dab Afganistanas). Iš rytų regioną uždaro Pamyro kalnai, o pietvakariuose − Karakumų dykuma, atskirianti nuo Margianos, iš vakarų − Kyzylkumų dykuma, kuri skiria nuo Chorezmo.

Zeravšano kalnagūbris įsiterpia į regioną iš Pamyro kalnų. Iš jo tekanti Zeravšano upė (senovės graikų Polytimetus) yra svarbiausia krašto upė. Jos dėka Sogdas yra derlingas regionas. Anksčiau Zeravšanas buvo vienas Amudarjos intakų, tačiau plečiantis dykumai, jis nebeįteka į Amudarją, o pasibaigia dykumoje. Ties šia upe yra svarbiausi regiono miestai.

Neretai Sogdui yra priskiriamos teritorijos į šiaurę nuo Zeravšano kalnų, t. y. derlingas Syrdarjos aukštupys, dar vadinamas Fergana.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Senovės laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Regionas buvo apgyvendintas iranėnų, kalbėjusių sogdų kalba. Regionas minimas kaip antroji geroji žemė, kurį sukūrė Ahūra Mazda, kas parodo jo didelę svarbą senovės iranėnų pasaulyje. VIIV a. pr. m. e. priklausė Achemenidų imperijai, kaip atskira satrapija, Behistūno įraše įrašyta 18.

Aleksandras Makedonietis paėmė pagrindinę Sogdo tvirtovę (netoli dabartinio Samarkando) 327 m. pr. m. e. ir sujungė ją kartu su Baktrija į vieną satrapiją. 248 m. pr. m. e. čia įsikūrė Graikų-Baktrų karalystė, kuri krašte skleidė helenistinę kultūrą. II a. pr. m. e. pabaigoje kraštą užplūdo klajokliai iš šiaurės − skitai (sakai) ir tocharai, kangdžiu. Nepaisant šio klajoklių puldinėjimų, kraštas suklestėjo. Jis tapo vienu svarbiausių prekybinių regionų, jungusių Kiniją su Persija. Vietos miestai įsijungė į Šilko kelią. Sogdo gyventojai tapo pirklių tauta.

Nuo I a. Sogdą kontroliavo tochariškos kilmės Kušanų imperija, kurios politinis ir kultūrinis centras buvo Gandharos regione. Kušanų dėka krašte įsigalėjo budizmas, bet dėl labai įvairios išorinės įtakos formavosi turtinga vietos kultūra, kurioje maišėsi ne tik budizmo, bet ir manicheizmo, nestorizmo ir kiti elementai. III a. Kušanų imperijai suskilus, Sogdą nukariavo Persijos Sasanidai, kurie sugrąžino kraštą į persų civilizacijos orbitą.

Islamo laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Islamiškasis Samarkandas

VIII a. Sogdą nukariavo Kalifatas ir pradėta krašto islamizacija. Tai buvo vėliausiai užkariauta ir atokiausia Kalifato teritorija, todėl joje susidarė sąlygos atgimti islamiškajai Persijos kultūrai. Iš Sogdo kilo pirmoji persų kilmės dinastija − Samanidai (875–999 m.), kurioje formavosi tadžikai.

Jau Samanidų laikais vyko sparti krašto tiurkizacija − senuosius gyventojus iranėnus keitė tiurkai iš šiaurės. Jie tarnaudavo vietos armijose ir pamažu didino savo populiaciją krašte. Tiurkizacija dar labiau paspartėjo Sogdą nukariavus KarachanidaiRytų Turkestano. Ypač greitai buvo tiurkizuojamos vakarinės regiono teritorijos, kai tuo tarpu pietrytinėse išliko senieji gyventojai iranėnai (dab. tadžikai). 1042 m. Sogdas atskilo kaip vakarinė Karachanidų chanato dalis, kuri netrukus buvo priversta pripažinti Seldžiukų, vėliau Chorezmšachų valdžią.

XIII a. Sogdą nusiaubė Mongolų imperija ir čia įsitvirtino Čagatajaus chanatas. Regionas buvo labai nusiaubtas. Chanatui silpstant, XIV a. iškilo karvedys Tamerlanas, įkūręs Timūridų imperiją. Timūridams valdant Sogdo miestai, ypač sostinė Samarkandas, patyrė didžiulį kultūrinį suklestėjimą. Čia klestėjo architektūra, tapyba, literatūra, rašoma čagatajų kalba.

Pasinaudoję imperijos nusilpimu, į teritoriją iš šiaurės XVI a. migravo klajokliai uzbekai, vedami Šeibanidų klano. Sogde jie įkūrė Bucharos chanatą. Uzbekams valdant, dėl nuolatinių karų ir šilko kelio sunykimo kraštas smuko ekonomiškai.

Bucharos chanato teritorijas XIX a. pabaigoje pamažu užėmė Rusijos imperija. Galiausiai 1920 m. chanato likučiai buvo paskelbti Bucharos Liaudies Tarybine Respublika. 1924 m. krašto žemėlapis buvo perbraižytas. Šio perbraižymo metu istorinis Sogdo regionas buvo padalintas tarp Uzbekijos TSR ir Tadžikijos TSR. Padalinimas išlieka iki mūsų laikų.