Latgaliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senosios baltų gentys
Letthigalli
Žemės Jersika, Atzelė, Talava, Idumėja, Kuoknesė, Pietalava, Lotigola, Imera
Kunigaikščiai
Baltų gentys 12-as amžius.svg

Latgaliai (lot. Letthigalli) – baltų gentis, gyvenusi dabartinėje šiaurės rytų Latvijoje. Jie XIXII amžių sandūroje minimi senosios Rusios kronikoje Praėjusių laikų pasakojimas. Taip pat jie minimi Kalavijuočių ordino šaltiniuose - latgaliai aprašomi Henriko Latvio Livonijos kronikoje, minint 1206 metų įvykius, ir 1209 metų kronikoje. Latgaliai senosiose kronikose vadinami Letthi, Letti, Lethti, Letthia, Lethigalli, Lethigallia, Letigol', Let'gola, Lotygola, Lotygol', Lothavia, Lotva ir kt.

Teritorija, žemės ir kaimynai[taisyti | redaguoti kodą]

X – XIII amžiais latgalių apgyvendinta teritorija, užėmusi rytų Latvijos dabartinės Vidžemės rytinę dalį ir Latgaliją, buvo politiškai nevieninga ir etniškai nevienalytė.

  • Pietvakariuose latgaliai gyveno iki Dauguvos dešiniojo kranto, kur ribojosi su sėlių gentimi.
  • Pietryčiuose prie Dauguvos ribojosi su aukštaičių gentimi.
  • Rytuose riba maždaug sutampa su siena tarp dabartinės Latvijos ir Rusijos, tik šiek tiek pereidama į rytų pusę, kur ribojosi su rytų slavų krivičių gentimi.
  • Šiaurėje latgalių išplitimo riba beveik sutampa su dabartine Estijos – Latvijos siena, tik buvo šiek tiek piečiau, maždaug ties Sedos upe, kur ribojosi su finougrų estų gentimis.
  • Šiaurės vakaruose buvo nepastoviausios ribos. Jos slinko vakarų, šiaurės vakarų kryptimi. Ilgesnį laiką ta riba nusistovėjo maždaug 40–60 kilometrų atstumu į rytus nuo Rygos įlankos, riba ėjo maždaug per Kuoknesės, Nytaurės, Cėsių, Valmieros apylinkes į vakarus ir per Burtniekų ežerą, kur ribojosi su finougrų lyvių gentimi.

Burtniekų ežeras, matyt, buvo šiaurės vakarinė latgalių teritorijos riba. Jų teritorijoje buvo Jersikos, Atzelės, Talavos, Idumėjos (joje gyveno mišriai su lyviais) ir Kuoknesės (joje taip pat gyveno mišriai su lyviais) sritys ar kunigaikštystės.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Latgaliai patyrė didelę finougrų genčių įtaką, nes užėmė jų kažkada gyventas žemes į šiaurę nuo Dauguvos. Tokiu būdu į latgalių kalbą pateko daug finizmų iš finougrų kalbomis kalbėjusių genčių ir latgalių kalba nutolo nuo baltų prokalbės toliau nei lietuvių kalba ar kitos Vakarų baltų kalbos. Vėliau latgalių vasalinės Kuoknesės, Talavos ir Jersikos kunigaikštytės Polocko kunigaikščiui mokėjo duokles, kol galutinai latgalius užkariavo Kalavijuočių ordinas.

Likimas[taisyti | redaguoti kodą]

Artimiausios latgaliams buvo sėlių ir žiemgalių gentys. Vėliau, kai viduramžiais sumišo su lyvių, sėlių, žiemgalių ir net kuršių gentimis, latgaliai sudarė pagrindinę besiformuojančios latvių tautos dalį. Latgalių genties teritorijoje šiuo metu yra dvi skirtingos etnografiniu, religiniu ir tarminiu atžvilgiu kultūrinės sritys - tai Vidžemė ir Latgala, o jų riba yra maždaug ties Pedezės ir Aiviekstės upėmis. Vidžemė susidarė švedų įtakos zonoje, kurioje paplito protestantizmas, o Latgala, patekusi į Abiejų Tautų Respublikos įtakos zoną, liko katalikiška.

Dabartinėje latgalių teritorijoje yra šie didžiausi miestai: Daugpilis, Rėzeknė, Valmiera, Cėsys, Maduona, Gulbenė, Alūksnė, Smiltenė, Balvai, Preiliai, Lyvanai, Plavinas, Ludza, Kraslava, Abrenė ir t. t.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]