Vokė
Kitos reikšmės – Vokė (reikšmės).
| Vokė | |
|---|---|
 Vokė ties Mūrine Voke
| |
| Ilgis | 35,8 km |
| Baseino plotas | 572,7 km² |
| Vidutinis debitas | 4,9 m³/s |
| Ištakos | Papis |
| Žiotys | Neris |
| Šalys | Lietuva |
 Vikiteka |
Vokė |
Vokė − upė pietryčių Lietuvoje; Neries kairysis intakas.
Vokė išteka iš Papio ežero (kartais ištaka laikomas Papio kanalas, prasidedantis šalia Merkio). Aukštupyje teka į šiaurės rytus, už Juodšilių pasuka į šiaurės vakarus, prateka Grigiškes. Įteka į Nerį žemiau Grigiškių, 141 km nuo pastarosios žiočių.
Didžiausi intakai: Krempė, Asdrė (dešinieji), Rudamina (kairysis).
Ties Mūrine Voke (9 km nuo žiočių) ir ties Grigiškėmis (3 km) Vokė patvenkta (Mūrinės Vokės ir Grigiškių tvenkiniai). Didžioji vagos dalis sureguliuota. Įsteigtas Vokės hidrografinis draustinis ir Vokės senslėnio šlaitų geomorfologinis draustinis.
Gyvenvietės prie Vokės: Papiškės, Melekonys, Pagiriai, Vaidotai, Baltoji Vokė, Vilnius (Vaidotai, Kazbiejai, Trakų Vokė, Gureliai, Liudvinavas, Mūrinė Vokė), Grigiškės, Salos.
Ekosistema ir rekreacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vokė, nors trumpa ir teka per keletą gyvenviečių, išlieka pakankamai „laukinė“ upė. Dažnai matyti vandens paukščių, daugiausia ančių, bei vandens gyvūnų – ūdrų ir vandens žiurkių, bei jų pakrantėse paliktų lukštentų kriauklių geldelių. Kadangi upė yra neilga, net ir po stipraus lietaus ji palyginus greitai išskaidrėja.
Vokės ištakos ir žiotys yra netoli nuo Vilniaus, tai labai patogu vilniečiams praleisti kelias valandas ar visą savaitgalį žvejojant ar plaukiant šia upe. Upė teka pro Trakų Vokę. Dabar 16 ha parke auga apie 50 įvairiausių rūšių medžių ir krūmų. Šimtamečių parko medžių apsuptyje stovi neorenesanso stiliaus rūmų ansamblis, pastatytas apie 1830 m. pagal garsaus to meto italų kilmės architekto L. J. Markonio projektą.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vokė (Wake) minima XIV a. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose.[1]
Upėvardis Vokė, manoma, kilo nuo žodžių voktis, vokti („valyti, nuimti javus, tvarkyti“)[2].
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 435 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.