Rusijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rusijos geografija
Rusijos zemelapis.PNG
Žemynas Eurazija
Regionas Rytų Europa
Šiaurės Azija
Plotas 17 125 192 km²
90,8 % žemės
9,2 % vandens
Pakrantė 37 654 km
Sienos Norvegija 196 km
Suomija 1 272 km
Estija 138 km
Latvija 271 km
Lietuva 266 km
Lenkija 204 km
Baltarusija 1 239 km
Ukraina 1 926 km
Gruzija 876 km
Azerbaidžanas 373 km
Kazachstanas 7 513 km
Mongolija 3 485 km
Kinija 4 209 km
Šiaurės Korėja 17 km
Aukščiausias taškas Elbrusas
5 642 m
Žemiausias taškas Kaspijos jūra
-28 m
Ilgiausia upė Lena
4 472 km
Didžiausias ežeras Baikalo ežeras
31 494 km²

Rusijos Plotas:

  • Bendras : 17 075 200 km², kurio 74,7 % yra Azijoje ir 25,3 % Europoje
  • sausuma : 16 995 800 km²
  • vanduo : 79 400 km² (0,5 %)

Tai didžiausia pasaulio šalis pagal plotą.

Sausumos sienų ilgis: 19 917 km. Dalis Rusijos teritorijos – Kaliningrado sritis – nesusisiekia su pagrindine šalies teritorija.

Rusijos geografinis centras: Krasnojarsko krašte, šalia Vivio ežero.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš šiaurės į pietus: arkties, subarkties ir vidutinių platumų (pereinantis iš jūrinio į žemyninį Kaliningrado srityje, vidutiniškai žemyninis europinėje dalyje, žemyninis Vakarų Sibire, ryškiai žemyninis Rytų Sibire, musoninis Tolimuosiuose Rytuose); žiemą didžioji šalies dalis atvira šaltoms šiaurinėms oro masėms; žiemą vyrauja Sibiro arba Azijos anticiklonas rytuose ir „nardantys“ ciklonai europinėje dalyje; šaltos ir labai šaltos žiemos didesnėje dalyje, sniego dangos trukmė nuo 5-6 mėnesiu europinėje dalyje iki 9 mėnesių Sibiro Šiaurėje, dažnos stiprios pūgos; bora – smarkus ir gūsingas vėjas jūrų pakrantėse, pučiantis nuo kalnagūbrio (Novorosijsko bora, Naujosios Žemės bora); vid. metinis kritulių kiekis Astrachanėje 163 mm (sausringiausia Europos vietovė); žemiausia oro temperatūra Narjan Mare -51 °C (žemiausia Europoje); vid. žiemos temperatūra Prano Juozapo Žemėje -24 °C (šalčiausios žiemos Europoje).

„Šalčio polius“ – Oimiakono ir Verchojansko dubumose (Jakutija) susidaro „šalčio ežerai“, žiema be atlydžių trunka iki pusės metų, oro temperatūros inversija (kopiant aukštyn temperatūra kyla); absoliutus oro temperatūros minimumas °C: Oimiakonas -71, kitais duomenimis -77, Verchojanskas -70 (žemiausios Šiaurės pusrutulyje); pačios žemiausios ir pačios aukščiausios oro temperatūrų skirtumas Verchojanske 107 °C (didžiausias pasaulyje). atmosferos slėgis Agatoje Sibire 1084 mb (vietovės aukštis 262 m v.j.l., 1968 12 31 – aukščiausias pasaulyje)

Daugiametis įšalas (dar vadinamas amžinasis įšalas, kriolitozona) – uolienos, kurių temperatūra ilgai būna žemesnė negu 0 °C, daugiamečio įšalo zona užima 10,5 mln. kv. km plotą (daugiausia pasaulyje, 61 proc. šalies teritorijos) – Rytų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose (išskyrus Primorę, Kamčiatkos pietinę dalj ir kai kurias kitas teritorijas), šiaurinėje Vakarų Sibiro dalyje ir europinės dalies Užpoliarėje; amžinojo įšalo storis Rytų Sibire siekia 600 m, daugelyje vietų ir vasarą dirva atitirpsta tik iki 1 m gylio.

Vidaus vandenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie 120 tūkst. upių, visas ilgis 2,3 mln. km; daug Sibiro ir kai kurios europinės dalies upės teka į šiaurę; ampalas – išsiliejęs į paviršių ir ušalęs vanduo dažniausiai Sibiro upėse, ledo storis šiaurinėse upėse iki 2 m, dideli potvyniai (Lenos 10 m, Žemutinės Tunguskos 25 m), ledų sangrūdos; Lenos (30 tūkst. kv. km) ir Volgos (19 tūkst. kv. km) deltos, Obės estuarija (įlanka).

Ežerų kraštas Karelija (ežeringumas 18 proc.); sūrieji Žemutinio Pavolgio ežerai Baskunčiakas ir Eltonas (kasama akmens druska); gilus tektoninis Baikalo ežeras.

Apie 10 proc. šalies teritorijos užima pelkės: Vakarų Sibiro lygumos pelkynai (apie 1 mln. km² – didžiausias pasaulyje „pelkynas“, Vasiuganės pelkės); Karelijos, Mezenės ir Pečioros pelkės.

Ledynai užima 60 tūkst. km² plotą (94 proc. salų ledynai ir 6 proc. kalnų ledynai).

Gamtinės zonos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš šiaurės į pietus septynios gamtinės zonos: arkties dykumų, tundros, miškatundrės, miškų, miškastepių ir stepių, pusdykumių (Pakaspijys), drėgnųjų subtropikų (siauras ruožas į pietus nuo Tuapsės Juodosios jūros pakrantėje); miškų zona skirstoma į tris pazones: taigos, mišriųjų ir plačialapių miškų (tik europinėje dalyje), musoninių miškų (tik Tolimuosiuose Rytuose).

Tundra (suom. tunturi 'bemiškė aukštuma') užima 12 proc. šalies teritorijos; Arkties vandenyno pakrantėje, šilčiausio mėnesio temperatūra neviršija +10 °C, kritulių nedaug, amžinasis įšalas; bemiškė – auga samanos, kerpės, uogienojai (girtuoklės, bruknės, mėlynės), grybai, beržai keružiai, „žydinti“ tundra; šiaurės elniai, poliarinės lapės (pesecas), lemingai, baltosios kurapkos, poliarinės pelėdos; Didžiosios žemės ir Mažosios žemės tundra Pečioros baseine, Didžioji Kolos pusiasalio tundra, Taimyro tundra.

Taiga (borealinė spygliuočių miškų zona) užima trečdalį šalies teritorijos; Vakarų Eurazijos (iki Jenisejaus) ir Rytų Sibiro (už Jenisejaus) taiga; eglės, kėniai ir pušys Rytų Europoje, eglės, Sibiro maumedžiai ir kedrai Vakarų Sibire, Sibiro ir Daūrijos maumedžiai, Sibiro eglės, kedrai Rytų Sibire, Ajano eglės, baltažieviai kėniai Tolimuosiuose Rytuose; brangiakailiai žvėreliai (sabalai, voverės, kiaunės, Sibiro šeškai), kedro riešutai.

„Vidutinių platumų džiunglės“ arba Primorės taiga (kartu auga ir gyvena augalai bei gyvūnai, būdingi taigai ir pietiniams miškams); maumedžiai, eglės, Ermano beržai, Korėjos kedrai ir Korėjos pušys, Mandžiūrijos riešutmedžiai, Amūro kamšteniai, Amūro liepos, uosiai, klevai, daug lianų, ženšeniai, usūriniai tigrai, dėmėtieji ir taurieji elniai, juodieji lokiai, usūriniai briedžiai, usūriniai šunys.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Rusija žemėlapiuose:

Rusijos laikas ir orai: