Vivis
| Vivis | |
|---|---|
| Vieta |  Rusija, vidurio Sibiras
|
| Plotas | 229 km² |
| Kilmė | Tektoninė |
| Didžiausias gylis | 80-200 m |
| Įteka | Ogytganas, Kovlektė, Vivichronas ir kt. |
| Išteka | Vivi |
  Vivis | |
| Koordinatės | 66°47′20″ š. pl. 93°46′3″ r. ilg. / 66.78889°š. pl. 93.76750°r. ilg. |
Vivis[1] (rus. Виви) – ežeras Rusijoje, vidurio Sibire. Gėlavandenis telkinys, telkšantis Evenkų rajone, Krasnojarsko krašte, žinomas kaip Rusijos geografinis centras. Gyvenviečių pakrantėse nėra, iki artimiausios – Evenkijos sostinės Turos – apie 2 val. skrydžio sraigtasparniu. Ežere gausu žuvies.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ežeras ištęstos formos, apie 88×5 km, jo plotas 229 km². Vivio ežeras iki šiol mažai tyrinėtas. Pavyzdžiui, nėra tiksliai žinomas didžiausias jo gylis. Spėjama, kad jis turėtų siekti 80-200 m. Į ežerą įteka 33 nemažos upės. Pakrantėse veši maumedynai.
Vivis priklauso Jenisiejaus baseinui, užima viršutinę dalį slėnio, iš kurio išteka Vivi upė (426 km ilgio), Žemutinės Tunguskos dešinysis intakas. Ežeras plyti Putorano plynaukštės (UNESCO gamtos paveldo objektas) pietvakariuose, 255 m virš jūros lygio. Ežeras yra seismingoje zonoje. Vivis, kaip ir Niakšindos, Agatos, Severnojės ežerai, susiformavęs Žemės plutos įduboje. Dėl tektoninių plutos judesių ežero dugnas grimzta. Panašūs ežerai turi neįprastai kampuotą kranto liniją, nes nauji lūžiai atsiranda beveik statmenai anksčiau buvusioms jų kryptims. Vienu iš šiuolaikinio ežerų dugno grimzdimo pavyzdžių gali būti Agatos ežero vandenyje augantys maumedžiai.
Rusijos geografinis centras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinė ežero įžymybė – jo pietryčių pakrantė, laikoma Rusijos geografiniu centru. Netrukus po TSRS žlugimo šio centro koordinates apskaičiavo technikos mokslų daktaras Piotras Bakutas, tam sukurdamas originalią formulę (66°25′01.2″ š. pl. 94°15′00.0″ r. ilg. / 66.417000°š. pl. 94.250000°r. ilg.). Patikrinus šiuos duomenis Federalinei geodezijos ir kartografijos tarnybai, Vivio ežerui oficialiai suteiktas Rusijos centro statusas. Jis plyti šiek tiek ryčiau nuo Krasnojarsko ilgumos ir truputį šiauriau Archangelsko platumos, vos už 16 km į pietus nuo Šiaurės poliaračio (pats ežeras kerta poliaratį).
1992 m. šią vietą įamžino apie 7 m aukščio monumentas. Šalia pastatytas 8 m aukščio stačiatikių atminimo kryžius Šv. Sergijaus Radonežiečio 600–jų metinių proga. Čia, ežero pakrantėje, suręsta ir medinė Sergijaus Radonežiečio koplyčia (pašventinta 2006 m.).
Po Krymo prijungimo prie Rusijos, geografinis centras pasislinko į pietus per kelias dešimtis metrų.[2] Naujame taške 2014 m. pašventintas kryžius.