Afganistano geografija

Afganistano topografinis žemėlapis

Spin Gharo kalnagūbris Kabulo apylinkėse

Baktrijos dykuma Farjabo provincijoje

Afganistano geografija – Afganistano valstybės gamtinių sąlygų aprašymas.

Padėtis

Afganistanas įvardijamas kaip esantis Pietų Azijoje arba Centrinėje Azijoje. Tai 40–43 pagal dydį šalis pasaulyje ir 12 Azijoje. Šiaurėje ribojasi su Turkmėnija (804 km) ir Tadžikistanu (1357 km), šiaurės rytuose – su Kinija (91 km), rytuose ir pietuose – su Pakistanu (2670 km), vakaruose – su Iranu (921 km). Bendras sausumos sienų ilgis – 5987 km. Šiaurės rytuose yra ilgas sienos išsikišimas, žinomas kaip Vachano koridorius. Priėjimo prie jūros neturi (artimiausia vieta – Arabijos jūra už 480 km).

Kraštiniai taškai

• šiaurėje – sienos su Tadžikija taškas prie Piandžo upės, priešais Tadžikijos kaimą Višcharvą (Maimajaus raj., Badachšano provincija);
• pietuose – taškas pasienyje su Pakistanu, netoli Bahram Čacho gyvenvietės (Garmsiro raj., Helmando provincija);
• vakaruose – taškas pasienyje su Iranu, netoli Kareizako kaimo (Anar Daros raj., Faraho provincija);
• rytuose – taškas pasienyje su Kinija ir Tadžikistanu Vachano koridoriuje (Vachano raj., Badachšano provincija).

Paviršius

Afganistanas – labai kalnuota šalis. Jos vidutinis aukštis – 1884 m. Apie 75 % Afganistano paviršiaus užima Irano kalnyno šiaurės rytinė dalis. Čia būdingi plokščiakalniai, dideli dykumų plotai, vidutinis aukštis – 900 m. Centrinėje dalyje Paropamizo bei Turkestano kalnagūbriais paviršius kyla link Hindukušo kalnų – vakarinės Himalajų kalnų atšakos. Per centrinį Afganistaną Hindukušas driekiasi Babos, Bande Bajano, Sia Koho, Zango, Hisaro kalnagūbriais, o šiaurės rytuose Chvadž Muchamado, Safed Cherso, Kohe Lalo, Vachano kalnagūbriais pasiekia Pamyro ir Karakorumo prieigas. Šiame, ypač kalnuotame krašte, vadinamame Badachšanu, stūkso aukščiausias kalnas šalyje – Nošakas (7492 m). Kalnagūbrius skiria tarpukalnių slėniai, nenuotakios įdubos.

Kalnai Gaznio apylinkėse

Šiaurės Afganistano kraštovaizdis Badachšane

Į pietus nuo Hindukušo yra denudacijos nugludinti Chazaradžato (iki 4000 m) ir Gaznio (apie 3000 m) kalnynai, o Pietinė Afganistano dalis – Gaznio–Kandaharo plokščiakalnis, kurio didžiąją dalį užima Registano dykuma. Pietvakariuose jis nusileidžia į Sistano–Beludžistano dubumą, esančią 450–500 m aukštyje, ir dengiamą dykumų (Dašti Margo, Garmsaro). Pasienyje su Pakistanu yra neaukštų kalnagūbrių (Čagajaus, Sarlatho, Toba Kakaro, Suleimano). Paviršius kiek žemesnis iš šiaurės Afganistane (Amudarjos pakrantėse nusileidžia iki 258 m) – plyti Baktrijos lyguma. Čia būdingos derlingesnės žemės, stepių plotai, nors dalį teritorijos užima Baktrijos dykuma. Rytuose Chaibero perėja kerta Hindukušo kalnus – per ją galima patekti į Pakistane plytinčią Indo–Gangos lygumą.

Hindukušo regionas yra aktyvioje seisminėje zonoje; dažni žemės drebėjimai. Stipresnių būna kasmet (didžiausi – 1991, 1998, 2002, 2015, 2022 m.).

Klimatas

Afganistano klimatas subtropinis žemyninis, kalnuose – dykumų ir pusdykumių. Didžiojoje šalies dalyje vasaros labai karštos, o žiemos šaltos. Vasaromis karščiausia pietuose, kur temperatūra dažnai viršija 35 °C, o Džalalabado apylinkėse pasiekia net 49 °C. Liepos vidutinė temperatūra 24–32 °C, 2500–4000 m aukštyje apie 10 °C. Žiemomis daug kur pašąla iki -15 °C, o aukštikalnėse – ir iki -30 °C. Šilčiau Sistane – apie +10 °C.

Smėlio audra Kandahare

Ežerai Bande Amiro nacionaliniame parke

Upė vakarų Afganistane

Pakirstas miškas Korengalo slėnyje (Kunaro provincija)

Didžioji dalis šalies sausringa. Sausiausia vakaruose ir pietvakariuose (ypač, Faraho provincijoje) – apie 75 mm kritulių per metus. Pietryčiuose iškrinta apie 800 mm, o Hindukuše – labai įvairiai: nuo 400 iki 1270 mm, priklausomai nuo šlaitų padėties. Drėgniausia vieta – Salango perėja (1350 mm), nes šias vietas pasiekia musonai. Nuo gegužės iki lapkričio tęsiasi sausros, orai karšti ir giedri. Nuo gruodžio iki kovo krenta krituliai, kalnuose daugiausia sniego pavidalu. Tik musono veikiamose srityse liepos–rugsėjo mėnesiais pliaupia atogrąžų liūtys. Sistano baseine vasaromis pučia stiprūs vėjai.

• Aukščiausia užfiksuota temperatūra: +49,9 °C (Farahas; 2009 m. rugpjūtis);
• Žemiausia užfiksuota temperatūra: -52,2 °C (Šahrako raj., Goro provincija, 1964 m. sausis).

Hidrografija

Beveik visas Afganistanas patenka į nenuotakius baseinus. Šiaurinė dalis priklauso Aralo jūros baseinui: pasieniu teka Piandžas ir Amudarja, per šalį – jų intakai Kokčedarja, Kundūzas, Vachanas. Centrinę ir pietvakarinę dalį užima nenuotakaus Sistano duburio baseinas, kuriam priklauso ilgiausia šalies upė Helmandas, taip pat Farahrudas, Chašrudas, Harirudas, Harutas. Šiaurės vakaruose teka nenuotakios Murgabo ir Harirudo upės. Rytinis pakraštys priklauso Indijos vandenyno baseinui – teka Indo intakai Kabulas (su Pandžširu, Kunaru), Gomalis. Upės maitinamos ledynų tirpsmo vandeniu, dauguma sausuoju periodu išdžiūsta. Dudžiausių upių vanduo naudojamas drėkinimui.

Ežerų Afganistane maža. Daugiau jų Sistano duburyje (Saberi ežeras – druskingas, vasarą užliejamas gėlu vandeniu, taip pat įvairaus druskingumo Hamuno ežerų sistema, po pavasarinių liūčių virstanti į vieną ežerą). Kalnuose yra nedidelių ežerų (žymiausi – spalvoti Amiro ežerai Babo kalnuose). Hindukušo kalnuose yra apie 5000 km² ledynų.

Dirvožemiai

Kalnuose – kalnų pilkžemiai, pilkai rudi kalnų dykumų ir tamsiai rudi kalnų dirvožemiai. Lygumose – pilkžemiai, daug druskožemių. Pietuose dideli pustomų smėlynų plotai. Šiaurėje yra derlingų liosinių dirvožemių, o centrinės dalies kalnai smarkiai paveikti erozijos (ypač, musonų įtakos zonoje).

Gyvoji gamta

Didžiojoje šalies dalyje vyrauja stepių ir dykumų augalija. Pietuose daugiausia plyti dykumos ir pusdykumės, kitur – skurdūs krūmokšniai, pavasariais sužaliuojančios kalnų pievos. Auga kupranugarinės dygliažolės, viksvos, miglės, pelynai, druskės, saksaūlai bei turkestaniniai kadagiai; pistacijų, dygiųjų friganų retmiškiai. Šiaurės Afganistano kraštovaizdžiai vešlesni, o aukštikalnių šlaituose auga miškai (ypač, musonų veikiamose vietose). Iki 3000 m aukščio auga pušų ir kėnių spygliuočių miškai, žemiau – mišrieji miškai, kuriuose dar auga kedrai, ąžuolai, alksniai, kadagiai, riešutmedžiai, erškėčiai, sausmedžiai ir kt. Miškingumas (2018 m.) – 1,8 %.

Būdingi ekoregionai: Rytų afganų kalnų spygliuočių miškai, Gorato–Chazaradžato alpinės pievos, Hindukušo alpinės pievos, Karakorumo–Vakarų Tibeto kalnyno stepės, šiaurės vakarų Himalajų alpiniai krūmynai ir pievos, Pamyro alpinės dykumos ir tundra, Suleimano kalnų alpinės pievos, Afganų kalnų pusdykumės, Badgyzo–Karabilio pusdykumė, Beludžistano kserofitiniai krūmynai, Vidurio Afganistano kalnų kserofitiniai krūmynai, Vidurio Persijos dykumų baseinai, Paropamizo kserofitiniai krūmynai, Registano–Šiaurės Pakistano smėlio dykuma.

Veisiasi kalnų ir dykumų gyvūnai – sraigtaragiai ožiai, kalnų avinai, džeiranai, kulanai, manulai, hienos, šakalai, vilkai, irbiai, tigrai, rudieji lokiai, lapės, gazelės, laukinės katės, magustos, kurmiai, ežiai, šikšnosparniai ir kt. Daugelio stambiųjų žinduolių smarkiai sumažėję, gausiau likę tik kalnuose ir jų pašlaitėse. Būdingi paukščiai – putpelės, fazanai, gervės, perkūno oželiai, kurapkos, sakalai, ereliai. Pavasarį ir rudenį daug migruojančių paukščių. Gausu voragyvių (falangų, karakurtų, skorpionų, tarantulų) ir roplių (vėžlių, gyvačių, varanų).

Pusdykumių kraštovaizdis Gaznio provincijoje

Saugomos teritorijos Afganistane užima 673 km² (0,1 % šalies ploto). Yra 6 gamtos draustiniai, 2 nacionaliniai parkai – Adžaro slėnio (2003 m.) ir Bande Amiro (įkurtas 2009 m.).

Pagrindinės ekologinės problemos: miškų kirtimas statybinėms medžiagoms, dirvožemių degradacija, nuganymas, dykumėjimas, oro ir vandens tarša miestuose.