Mongolijos geografija

Mongolija yra valstybė Centrinėje Azijoje.

Didesnioji Mongolijos dalis yra 1000−2000 m virš jūros lygio. Šalies vakarus užima kalnai: Mongolijos Altajus (apie 1000 km ilgio; aukščiausias taškas − Munch Chairchano kalnas 4362 m), Gobio Altajus, Changajus. Mongolijos šiaurėje yra Chentėjaus kalnynas. Šiaurėje ir šiaurės vakaruose kalnai suskaidyti tarpukalnių įdubų ir slėnių (Didžiųjų ežerų duburys, Ežerų slėnys, Orchono ir Selengos upių slėniai). Mongolijos rytuose − aukštosios lygumos, žemėjančios į šiaurės rytus; didelę jų dalį užima Gobio dykuma. Geologiniu požiūriu Mongolijos teritorija yra Uralo−Mongolijos−Ochotsko geosinklininės juostos dalis.

Ulan Batoro apylinkėse yra Čoibalsan Ulos rezervatas.

Augalija

Apie 60 % Mongolijos teritorijos užima kaštoniniai dirvožemiai. Yra įdruskėjusių rudųjų dirvožemių (daugiausia Gobyje), juodžemių (kalnuose), pievų dirvožemių (upių slėniuose ir prie ežerų). Mongolijoje yra >2000 augalų rūšių. Šiaurėje ir šiaurės rytuose (lygumose) − stepės, pietuose ir pietryčiuose − pusdykumės ir dykumos (Gobis). Kalnuose daugiausia miškastepių landšaftai; miškai (~10 % teritorijos) auga šiaurės ir šiaurės vakariniuose šlaituose.

Klimatas

Mongolijoje vyrauja vidutinių platumų kontinentinis klimatas. Sausio vidutinė temperatūra šiaurėje -35 °C, pietuose -10 °C. Vasara trumpa: liepos vidutinė temperatūra 18−26 °C. Šiaurėje iškrinta 200−300 mm kritulių per metus, pačiuose pietuose <100 mm, kalnuose iki 500 mm. Mongolijos Altajuje yra ledynų, Mongolijos šiaurėje kai kur paplitęs daugiametis įšalas.

Upės ir ežerai

Didžiausia Mongolijos upė − Selenga (priklauso Arkties vandenyno baseinui). Kitos upės − Kerulenas, Ononas (Ramiojo vandenyno baseinas), Dzabchanas, Kobdas (nenutekamas vidaus baseinas). Upes daugiausia maitina krituliai.

Mongolijos vakaruose tektoninėse įdubose yra didelių ežerų: druskingieji, nenutekamieji − Ubsu Nūras (3350 km²) ir Chiargas Nūras; gėli, pratakiniai − Chubsugulis (2620 km², iki 238 m gylio) ir Chara us Nūras.

Gyvūnija

Mongolijoje yra >100 žinduolių rūšių. Labiausiai paplitę:

Graužikai: sibiriniai švilpikai, smiltpelės, šokliai, žiurkėnai, pelėnai; pasitaiko kiškių tolajų, cyplių; aklimatizuotos ondatros. Miškuose gyvena sabalai, voverės, voverės skraiduolės, burundukai.
Kanopiniai: kulanai, antilopės (džeiranai, dzerenai, saigos), stirnos, maralai, briedžiai, kabargos. Daug vilkų, lapių.
Endeminiai gyvūnai: laukiniai kupranugariai, Prževalsko arkliai, Gobio lokiai.

Šaltiniai

Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 7 t., 599 psl.

Nuorodos

Mongolijos ežerų katalogas (anglų, ispanų, mongolų k.)