Bahreino geografija
Bahreino geografija – Bahreino Karalystės geografinių sąlygų aprašymas.
Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bahreinas – keleto salų grupė Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Persijos įlankoje (jos dalyje – Bahreino įlankoje), tarp Kataro pusiasalio rytuose ir Arabijos pusiasalio (Saudo Arabijos) vakaruose. Tai 187 pagal plotą šalis pasaulyje ir viena mažiausių Azijoje (lenkia tik Singapūrą).[1] 7/8 šalies ploto sudaro Bahreino sala, apie kurią spiečiasi dar kelios salos – Um an Nasanas, Mucharakas, Sitra, Nabi Salicho salos, Muchamadijos salos. Be to, pietryčiuose, už 19 km nuo Bahreino salos, šalia Kataro krantų, yra Havaro salų grupė (iki 2001 m. buvo ginčytina teritorija, į kurią pretenzijas reiškė Kataras).[2] Plotas plečiamas kuriant dirbtines salas.
Pakrantės ilgis – 161 km.[1] Smulkesnes salas su Bahreino sala jungia tiltai, taip pat tiltas nutiestas į Saudo Arabiją (Karaliaus Fahdo tiltas). Salas supa koraliniai rifai.
Kraštiniai taškai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- šiaurėje – Dijar ar Mucharako dirbtinės salos;
- pietuose – Havaro salos pietinis kyšulys;
- vakaruose – Vidurinė sala (dirbtinė sala, kurioje įrengtas Karaliaus Fahdo tilto pasienio postas);
- rytuose – Suvad al Džanubijos sala (Havaro salos).
Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bahreino sala daugiausia lygi dykuma, tik vidurinėje dalyje paviršius aukštesnis, uolėtas (yra klinčių atodangų, žemų kalvų, negilių raguvų). Aukštis iki 135 m (ad Duchano kalva).[1][3] Kitos salos žemos ir plokščios, mažos salelės uolingos.
Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bahreino klimatas atogrąžų žemyninis. Sausį temperatūra siekia 10–20, liepą 30–38 °C; vidutinis metinis kritulių kiekis 70 mm.[3] Vasaromis būdingas karštas ir drėgnas oras, naktys drėgnos ir tvankios. Žiemą oras kiek gaivesnis, pasitaiko lietaus (lyja ~10 dienų per metus). Laikosi giedri orai.[2] Didžiausių karščių metu temperatūra gali pasiekti +48 °C, tačiau yra buvę ir -5 °C šalnos su apšalu.[4]
Vandens temperatūra Bahreino įlankoje rugpjūčio mėnesį pakyla iki 35 °C; vandens druskingumas 48 ‰.[3]
Dažnos dulkių audros.[3] Būdingi vėjai – tvankus šiaurės vakarų vėjas šamalis ir karštas bei sausas pietų vėjas kausas.[2]
Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paviršinio gėlo vandens nėra. Telkšo įdruskėjusios pelkės sebchos.[3] Požeminio vandens ištekliai negausūs. Vanduo daugiausia gėlinamas arba tiekiamas iš Saudo Arabijos.[2]
Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miškai dengia 0,7 % Bahreino teritorijos (2018 m.).[1] Beveik visą plotą užima smėlio dykumos ir akmeningos stepės. Augalija skurdi, kserofitinė. Drėkinamoje šiaurinėje pakrantėje yra finikų giraičių, vaismedžių plantacijų. Gyvūnija taip pat negausi – yra gazelių, oriksų, kiškių, šoklių, driežų, iš Indijos patekusių mangustų.[2] Pavasarį ir rudenį Bahreine apsistoja migruojantys paukščiai (gausu įvairių vandens paukščių). Didesne gamtine įvairove pasižymi aplinkiniai vandenys: veisiasi baltieji ir tigriniai rykliai, sardinės, lašišos, tunai, medūzos, jūrų žvaigždės ir jūrų ežiai, vėžiagyviai, aštuonkojai ir kiti moliuskai; apie 2000 rūšių koralų.[3]
Saugomos teritorijos užima apie 6 % Bahreino ploto. Yra al Arino laukinės gamtos parkas ir rezervatas, 2 Ramsaro konvencijos saugomos vietovės (plotas apie 68 km²): Tubli įlanka ir Havaro sala (nuo 1997 m.).[3]
Pagrindinės ekologinės problemos: dykumėjimas, pakrančių erozija, jūros tarša (naftos išsiliejimai verslovėse, iš tanklaivių), vandens išteklių druskėjimas.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Bahrain, The World Factbook, CIA.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Bahrain. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 Bahreinas: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
- ↑ Metz, Helen Chapin, ed. (1994). Persian Gulf states: country studies (3rd ed.). Washington, D.C.: Federal Research Division, Library of Congress. pp. 114–118.
| |||||