Dėmėtasis elnias

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Cervus nippon
Dėmėtojo elnio (Cervus nippon) patinas
Dėmėtojo elnio (Cervus nippon) patinas
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Žinduoliai
( Mammalia)
Būrys: Porakanopiai
( Artiodactyla)
Pobūris: Atrajotojai
( Ruminantia)
Šeima: Elniniai
( Cervidae)
Gentis: Tikrieji elniai
( Cervus)
Rūšis: Dėmėtasis elnias
( Cervus nippon)
Binomas
Cervus nippon
Temminck, 1838

Dėmėtasis elnias (Cervus nippon) – elninių (Cervidae) šeimos, tikrųjų elnių (Cervus) genties žinduolis.

Zoosode laikoma dėmėtojo elnio patelė

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūno ilgis 150–180 cm, uodega 14–19 cm. Patinas sveria 100–130 kg, patelė 60–85 kg. Dėmėtasis elnias smulkesnis už taurųjį, tačiau jo ragai šakotesni. Kailis vasarą ryškiai rudas, žiemą pilkšvas. Ant nugaros, menčių ir šonų išsidėsčiusios išilginėmis eilėmis baltos dėmelės. Pažastys, kirkšnys, pilvo galas ir uodegos apačia balti. Ragai su 4-5 atšakomis, juos meta balandžio – gegužės mėn., nauji užauga ir nusivalo iki rugsėjo mėn. pradžios.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maitinasi lapuočių medžių ir pušų šakelėmis, lapais, pumpurais, ūgliais, taip pat žole, grybais, viržiais, mėlynių uogienojais[1].

Paplitimas pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vietinė Rusijos Tolimųjų Rytų Primorės krašto bei Rytų Azijos valstybių – Korėjos, Japonijos, Kinijos (rytuose), Taivano, Vietnamo (šiaurinės dalies) faunos rūšis.

Paplitimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai nėra natūrali Lietuvos faunos rūšis. Lietuvoje introdukuotas nuo 1954 m. Kauno raj., Dubravos miške, bet gyvybinga populiacija nesusiformavo. Medžioklės terminai nenumatyti, nes natūraliai gamtoje beveik nesutinkami, gyvena tik aptvaruose.

Hibridizacija su kitomis rūšimis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kuriose Europos šalyse yra pastebimas introdukuotų dėmėtųjų elnių poravimasis su vietinais tauriaisiais elniais, gimsta hibridiniai palikuonys [2] [3] ir nuo to kenčia tauriųjų elnių genofondas. Saugant tauriųjų elnių kaip vietinės rūšies genofondą nuo šio pavojaus, būtina dėmėtuosius elnius laikyti tik aptvaruose ir iki minimumo riboti jų populiaciją Lietuvoje, ypač vengiant abiejų populiacijų kontaktų gamtoje. Galbūt vertėtų visai eliminuoti dėmėtuosius elnius iš Lietuvos faunos, nes tai yra įvežtinė rūšis (introdukuota) iš Tolimųjų Rytų regiono, neturinti pranašumų prieš vietinius tauriuosius elnius.

Taip pat poruotis tarpusavyje gali visos tikrųjų elnių genties rūšys.

Papildomai skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Dėmėtasis elnias. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 508
  2. news.bbc.co.uk / Scotland’s deer are changing shape due to hybridisation
  3. ed.ac.uk / Red deer at risk from cross-breeding

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]