Nyderlandų geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Nyderlandų geografija
Žemynas Europa
Regionas Vakarų Europa
Plotas 41 545 km²
80,59 % žemės
19,41 % vandens
Pakrantė 451 km
Sienos Belgija 450 km
Vokietija 577 km
Aukščiausias taškas Valserbergas
322,7 m
Žemiausias taškas Niverkerkas prie Eiselio
-7 m
Ilgiausia upė Reinas
764 km
Didžiausias ežeras Eiselio ežeras
1 100 km²

Nyderlandai, arba Olandija – valstybė Vakarų Europoje prie Šiaurės jūros. Šiaurinėje pakrantėje Vakarų Fryzų salos – smėlio kopos, kintantys salų kontūrai dėl jūros erozijos; didžiausios salos km²: Tekselis 161, Teršelingas 96, Amelandas 57, Vlilandas 40.

Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemumų kraštas; ~40 % šalies teritorijos sudaro žemės, atkovotos iš jūros, ežerų, pelkių ir upių. Žemiau jūros lygio yra 24, nuo 0 iki 1 m virš jūros lygio 9, aukščiau 50 m virš jūros lygio 2 % šalies teritorijos. Vidutinis šalies aukštis 10 m virš jūros lygio; aukščiausias taškas Valserio kalva (323 m virš jūros lygio) – Limburgo aukštumoje, Olandijos, Vokietijos ir Belgijos pasienyje, žemiausi taškai Pietų Plaso polderis (7 m žemiau jūros lygio), Princo Aleksandro polderis (6,7 m žemiau jūros lygio).

Vakarinėje pakrantėje ir Vakarų Fryzų salose smėlio kopos ir pylimų sistema; aukščiausios kopos Kenemelande 56 m virš jūros lygio.

Dvi pagrindinės topografinės savybės – Žemoji Olandija ir Aukštoji Olandija. Žemoji Olandija – šiaurinė ir vakarinė šalies dalys; vyrauja depresijos ir aukščiai iki 1 m virš jūros lygio; daugiausia moliai, durpės, jūrinės ir upinės sąnašos; poleriai ir upių slėniai, išraižyti kanalų, upių ir liekaninių ežerų. Aukštoji Olandija – pietinė ir rytinė šalies dalys; rytuose vyrauja smėlio kalvos – Torenbergas, Veliuvė, Tventė; pietuose klintys, mergeliai, priemoliai. Piečiausia dalis Limburgo aukštuma Ardėnų masyvo pakraštyje, dėl didelių santykinių aukščių ir gilių slėnių dažnai vadinama „Olandijos Šveicarija“.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyrauja Atlanto jūrinis su švelniomis žiemomis ir vėsiomis vasaromis dėl drėgnų oro pernašų nuo Atlanto. Dažni stiprūs vakarų vėjai. Iki 300 apsiniaukusių dienų per metus, rūkai . Vidutinis dienų skaičius per metus su krituliais 130–140, iš jų sninga 20–30 dienų. Dažnai Žemojoje Olandijoje nuolatinė sniego danga nesusidaro. Didelis vidutinis santykinis oro drėgnumas (Amsterdame 86 %). Vidutinis metinis kritulių kiekis 650–850 mm. Drėgniausi mėnesiai liepa ir rugpjūtis, nors krituliai pasiskirstę beveik tolygiai per visus metus. Saulėčiausias laikotarpis nuo gegužės iki liepos, šilčiausias nuo birželio iki rugsėjo.

Vidutinė oro temperatūra sausį ir liepą °C (vidutinis daugiametis kritulių kiekis mm): Groningenas +2 ir +16,5 (780), Amsterdamas +2 ir +17 (840), Roterdamas +2,5 ir +16 (780), Midelburgas +4 ir +17,5 (760), Mastrichtas +2,5 ir +18 (750).

Vandenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vandenys užima 18,6 % šalies teritorijos (įskaitant Vedų jūrą, Eiselio ežerą, upes, dirbtinius ir liekaninius ežerus, kanalus).

Dirvožemis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemojoje Olandijoje vyrauja durpingi ir molingi polderių dirvožemiai, rytinėje dalyje – aliuviniai, pietinėje – liosiniai dirvožemiai.

Augalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plačialapių miškų zona; natūrali augalija ir gyvūnija liko tik saugomose teritorijose. Nedideli ąžuolų ir bukų miškai išlikę Drentės ir Gelderlando provincijose; miškai sparčiai atsodinami. Būdingas kraštovaizdis – dirbamosios žemės plotai, pievos ir ganyklos, susiskirstyti kanalais.

Gyvūnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštose kopų žolėse ir viržynėse sutinkama kiškių, fazanų, kurapkų. Vedų jūroje gausų migruojančių paukščių.

Aplinkosauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dideli reikalavimai aplinkosaugai; veiksmingai veikia daugybė aplinkosaugos organizacijų. Nuo 1995 m. „Žalieji mokesčiai“ požeminiams vandenims, šiukšlėms, kurui, energijai.

Svarbiausios aplinkos užterštumo priežastys – didelis gyventojų tankis, gamybos koncetracija, erdvės trūkumas. Vandens ir dirvos tarša cheminėmis trąšomis, rūgštieji lietūs, komunalinės atliekos, atmosferos tarša. Didelis Maso, Reino ir Eiselio užterštumas nitratais, švino ir chromo jugniniais.