Juodkalnijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Juodkalnijos geografija
Juodkalnijos
Žemynas Europa
Regionas Pietryčių Europa
Koordinatės 42°,0'Š 19°18'R
Plotas 14 026 km² (157)
% žemės
% vandens
Pakrantė km
Sienos
Aukščiausias taškas
Žemiausias taškas
Ilgiausia upė
Didžiausias ežeras Skadaro ežeras
Budvos jachtų uostas
Moračos upė Podgoricoje
Budvos Rivjera - Adrijos jūros pakrantė su Bečičių ir Budvos kurortais

Juodkalnija yra santykinai retai apgyvendinta kalnų šalis Balkanuose, pietrytinėje Dinarų kalnyno dalyje. Ypač retai apgyvendintas yra karstinis regionas vakarų Juodkalnijoje (Orjenas, Lovčenas). Čia tik keliose poljėse yra žemės ūkiui tinkamas dirvožemis (Grahovas, Cetinė).

Sienos ir kranto linija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sausumos sienų ilgis - 625 km. Vakaruose ribojasi su Kroatija (25 km), šiaurės vakaruose su Bosnija ir Hercegovina (225 km), šiaurės rytuose su Serbija (124 km), pietryčiuose su Albanija (172 km), rytuose su Kosovu (79 km).[1]

Juodkalnijos pakrantės ilgis - 293,5 km, teritoriniai vandenys - 12 jūrmylių.[1] Juodkalnijai priklauso 14 jūroje esančių salų, kurių bendra kranto linija yra 15,6 km. Šiaurės vakaruose yra didelė Kotoro įlanka, kurios plotas 87,3 kv.km, įsirėžianti į sausumą 29,6 km. Į pietus nuo šios įlankos yra nedidelės Traštės ir Žukovac Lukos įlankos, taip pat Tstreno Lukos, Jazi Lukos ir Mala Lukos įlankos aplink Budvą.

Fizinė geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reljefas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalies teritoriją galima sąlyginai skirstyti į tris regionus: aukštus kalnus šalies šiaurėje, klintinius kalnus ir plokščiakalnius šalies viduryje bei beveik 300 km ilgio siaurą pakrantės lygumą.

Juodkalnija turi siaurą 2–10 km pločio pajūrio lygumą. Šiaurinėje dalyje pajūrio lyguma praktiškai visai išnyksta - čia Lovčenas ir kiti kalnų masyvai beveik stačiai leidžiasi į Kotoro įlanką. Pakrantės regionas yra seismiškai aktyvus.

Toliau nuo pakrantės yra klintiniai kalnai ir plokščiakalniai. Vidutinis karstinio plokščiakalnio aukštis - 900 m, nors kai kurios viršūnė siekia iki 1800 m. Derlingos žemės čia mažai, tik kai kur pasitaiko karstinės įdubos, vadinamos poljėmis. Akmenuota dirva nesulaiko vandens ir nepaisant gausaus lietaus augmenija čia yra skurdi. Čia yra įkurtas Lovčeno nacionalinis parkas. Šalies centre yra Vidurio Juodkalnijos įduba – Skadaro ežeras, derlinga Zetos lyguma su Zetos upės slėniu, karstinės Nikišičiaus ir Cetinės poljės. Vidutinis Zetos lygumo aukštis - 40 m virš jūros lygio šiaurinėje dalyje, Nikšičiaus lyguma yra 500 m aukščiau. Šios derlingos lygumos labiausiai tinkamos apgyvendinimui, dėl to jos yra tankiausiai gyvenamos Juodkalnijos vietovės. Čia yra ir du didžiausi Juodkalnijos miestai - Podgorjė ir Nikšičius. Klintyje vanduo išplauna smegduobes ir olas. Didžiausia Juodkalnijos ola yra Vražji firovi - 10,5 km ilgio ola į šiaurės rytus nuo Beranės, o giliausia smegduobė - Željezna jama (1027 m Maganiko kalne). Regione įkurtas Skadaro nacionalinis parkas.

Didžioji Juodkalnijos dalis yra Dinarų kalnyne, kurio aukščiausias taškas šalyje yra Bobotov Kukas (2522 m) Durmitoro masyve. Aukščiausi kalnai yra šiaurinėje šalies dalyje, čia yra 48 viršūnės per 2 000 m virš jūros lygio, svarbiausi Durmitoro, Bjelasicos, Komovų kalnų masyvai. Aukščiausios viršūnės Bobotovo kukas (2 522 m virš jūros lygio) Durmitore, Komo Kučkai (2 487 m virš jūros lygio) Komovuose, Zla Kolata (2534 m) Prokletijėje. Šiuose kalnuose yra daug ganyklų, miškų, kalnų ežerų (iš viso 29).

Upės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma kalnų upių sraunios, slenkstėtos, teka giliais kanjono tipo slėniais. Šiaurinėje dalyje teka Tara (144 km), Limas, jos kaip ir Pyva (120 km) priklauso Dunojaus baseinui. Pietinės dalies upės teka į Adrijos jūrą. Morača (86 km; 113 km su intaku Zeta) įteka į Škoderio ežerą; iš Škoderio ežero į Adrijos jūrą Albanijos pasieniu teka Bojana. Dalis upių per karstines uolienas teka ne paviršiumi, o po žeme. Pyva, Tara, Morača, Čehotina ir jų intakai teka per gilius šių upių išgraužtus kanjonus. Ypač gilus yra Taros upės kanjonas.

Ežerai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Juodkalnijoje yra per 40 ežerų. Pasienyje su Albanija yra tektoninės kilmės didžiausias Balkanuose Škoderio ežeras – priklausomai nuo sezono plotas kinta nuo 356 iki 570 km² (Juodkalnijai priklauso ~255 iki 400 km²); didžiausias gylis 44 m. Mratinės marios (112 km²), susidarė užtvenkus Pyvos upę. Škoderio ežeras yra karstinėje įduboje (polėje), kurios dugnas yra žemiau jūros lygio.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siaurai Adrijos jūros pakrantei būdingas Viduržemio jūros, tarpukalnių slėniams vidutinių platumų, pereinantis iš jūrinio į žemyninį, subalpinių pievų kalnams mišriųjų miškų klimatas. Vidiniuose rajonuose vasaros karštos ir ilgos. Kalnuose kritulių gausa žiemą; ~70 % kritulių kiekio sudaro sniegas. Vidutinė oro temperatūra Podgoricoje sausį +5 °C, liepą +27 °C, vidutinis daugiametis kritulių kiekis – 1450 mm).

Karštos, sausos, saulėtos ir ilgos vasaros, šiltos, drėgnos ir trumpos žiemos, kritulių daugiausia lapkritį. Sninga labai retai; žiemą nuo Dinarų šalti vėjai bora. Didelis kritulių kiekis pietiniuose Dinarų šlaituose, dažniausiai liūtys. Vidutinis daugiametis kritulių kiekis Crkvicė 4 624 mm.

Dirvožemis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palei Adrijos jūrą ir karstiniuose dariniuose paplitę raudonžemiai, kalnų šlaituose – jauriniai ir miškų rudžemiai.

Augalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškai užima 33 %, dirbamoji žemė 13 % šalies teritorijos. Šalyje priskaičiuota per 2800 augalų rūšių (0,14 % Europos teritorijos; ~20 % Europos augalų rūšių). Pajūriui būdinga Viduržemio augalija – smulkialapiai ąžuolai, kiparisai, agavos, palmės, alyvmedžiai. Paplitę dygiųjų visžalių krūmų ir puskrūmių bendrijos.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Montenegro — The World Factbook, CIA