Kazachstano geografija

Palydovinė Kazachstano nuotrauka

Kazachstano kalnyno kraštovaizdžiai. Karakaly nacionalinis parkas

Kazachstano geografija – Kazachstano Respublikos gamtinių sąlygų aprašymas.

Padėtis

Kazachstanas yra Vidurinėje Azijoje, nors vakarinis jo pakraštys geografiškai priskiriamas Europai (jei šios riba vedama per Uralo ir Embos upes). Šalies sienos ilgis – 13 364 km. Šiaurėje ribojasi su Rusija (7644 km), rytuose – su Kinija (1765 km), pietryčiuose – su Kirgizija (1212 km), pietuose – su Uzbekistanu (2330 km), pietvakariuose – su Turkmėnistanu (413 km).

Šaryno kanjonas Almatos apylinkėse

Valstybė priėjimo prie pasaulinio vandenyno neturi, tačiau vakaruose ribojasi su didžiuliu ežeru – Kaspijos jūra (pakrantės ilgis – 1894 km). Šalies teritorijoje šiame vandens telkinyje yra Mangyšlako, Kazachijos, Kendirli įlankos, išsikišę Mangyšlako, Buzači pusiasaliai, išsibarstę Ruonių salos.

Paviršius

1/3 Kazachijos paviršiaus užima žemumos, 1/2 – plynaukštės ir lygumos, 1/5 – kalnai.

Daugiausia kalnuota rytinė šalies pusė: ten stūkso Altajaus kalnai (Pietų ir Rūdinis Altajus; aukštis iki 4506 m, Beluchos k.), Sauro, Tarbagatajaus, Džungarijos Alatau kalnagūbriai, piečiau kyla Tianšanio kalnai (Kirgizijos, Karatau, Talaso Alatau ir kiti kalnagūbriai), kuriuose yra aukščiausias šalies taškas – Chan Tengri kalnas (6995 m). Toliau centrinėje dalyje plyti nuardyto kalnyno liekanos – Kazachstano kalvynas. Už jo, vakaruose, Turano žemuma ir Turgajaus slėnis skiria nuo pietinės Uralo kalnų dalies ir jų priekalnių (Mugodžarų, Turgajaus plynaukštės). Aplink Kaspijos jūrą plyti Pakaspijo žemuma, kurioje yra žemiausias šalies taškas – Karagijės įduba (132 m žemiau jūros lygio). Pietuose šioje žemumoje kyla Ustiurto plynaukštė. Tuo tarpu šiaurėje tęsiasi pietinė Vakarų Sibiro lygumos dalis.

Pietinėje šalies dalyje driekiasi dideli smėlio ir molio dykumų ir pusdykumių plotai: Didieji ir Mažieji Barsukai, Aralo Karakumai, Kyzylkumai, Betpak Dala, Mujunkumai.

Giedantis barchanas – Altyn Emelio nacionalinis parkas

Klimatas

Kazachstane vyrauja ryškiai žemyninis klimatas. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra siekia nuo –18 °C šiaurėje iki –3 °C pietuose bei Mangyšlako pusiasalyje –2 °C. Šiaurėje žiema trunka nuo spalio iki balandžio vidurio. Liepos mėnesį oras šiaurėje užšyla vidutiniškai apie +19 °C, Pakaspijo žemumoje +26 °C, pietuose +28–30 °C. Aukščiausia šalyje užfiksuota temperatūra – +51 °C (Kyzylkumuose, 1995 m. liepos 1 d.), žemiausia – -54,2 °C (Orlovkos k., Rytų Kazachstano sr.; 1931 m. sausio 8 d.).

Didesnėje šalies dalyje per metus iškrinta 100–300 mm, Pakaspijo ir Turano žemumose mažiau kaip 100 mm, šiaurėje ir pietiniuose priekalniuose 400–500 mm, kalnuose 1600 mm kritulių. Šiaurėje ir Kazachstano kalvyne daugiausia kritulių iškrinta vasarą, pietuose – pavasarį. Drėgniausia Kazachstano vieta – Akmenų plynaukštė šalia Almatos (vid. 900 mm per metus, 2016–1300 mm). Sausiausia vieta – Ujali k., Kyzylordos sr. (vid. 64 mm per metus, 1997 m. – 7 mm). Storiausia sniego danga (133,6 mm) užfiksuota 1986 m. gruodžio 6 d. ties Ačisajumi, Turkestano srityje.

Beveik visoje Kazachijoje (ypač šiaurinėje, vakarinėje ir vidurinėje dalyje) dažni smarkūs vėjai; sausvėjis padaro didelę žalą žemės ūkiui.

Kazachstane yra virš 2700 ledynų, jų bendras plotas 2030 km².

Ileko upė šalies šiaurės vakaruose

Hidrografija

Šalies šiaurinė dalis patenka į Arkties vandenyno baseiną – pro ją teka Obės intakai Irtyšius, Išimas, Tobolas. Visos likusios šalies dalies upės teka į endoretinius (uždarus) baseinus: Uralas ir Emba (taip pat Volgos deltos pakraštys) – į Kaspijos jūrą, Syrdarja – į Aralo jūrą, Ilis, Karatalas, Aksu, Lepsas, Tokrau, Bakanas – į Balchašo ežerą, Nura – į Tengizo ežerą. Kitos centrinės ir pietinės dalies upės (Sarysu, Turgajus, Ču, Didysis Uzenis, Mažasis Uzenis, Irgizas ir kt.) pranyksta sausringuose plotuose. Taip pat ir nemaža dalis didesniems baseinams priklausančių upių savo motininius vandens telkinius pasiekia tik po didelių liūčių.

Čebačjės ežeras prie Burabajaus

Kalnų upės minta sniego tirpsmo vandenimis, vandeningos per vasarą, o lygumų upės vandeningos pavasarį, vasaros sausrų metu dažnai išdžiūsta.

Kazachstane yra >48 000 ežerų (jų bendras plotas ~45 000 km²) – daugiausia šiaurėje. 94 % ežerų mažesni kaip 1 km²: tai smulkūs senvaginiai upių salpų bei deltų ežerėliai. Dauguma ežerų druskingi arba lengvai sūrūs, sausrų metu išdžiūsta, nuolat keičia plotą. Gėli ežerai būdingesni šiaurėje, stepėse. Didžiausias šalies ežeras – Kaspija. Taip pat telkšo Aralo jūra (nuo XX a. pab. smarkiai išdžiūvusi), Balchašas, Alakolis, Tengizas, Siletitenizas, Sasykolis, Markakolis. Nemažai druskožemių ir druskos ežerų.

Sudaryta nemažai tvenkinių (Buchtarmos, Šardaros, Kapšagajaus ir kt.) bei drėkinamųjų kanalų (Irtyšiaus–Karagandos).

Dirvožemiai

Kazachstane dirvožemiai daugiausia skurdūs, įdruskėję. Į šiaurę nuo 52° šiaurės platumos vyrauja derlingi juodžemiai, piečiau, iki 48° šiaurės platumos, – kaštonžemiai, į pietus nuo jų – dykumų dirvožemiai, kalnuose – kalnų dirvožemiai.

Pramonės centrų apylinkėse ir branduoliniuose poligonuose dirvožemiai labai užteršti.

Gyvoji gamta

Kalnų miškai Užilės Alatau kalnuose

Tugajai prie Syrdarjos

Didžiąją šalies dalį užima stepių plotai, kur auga įvairiažoliai ir varpiniai augalai (ašuotės, eraičinai ir kt.), šiaurėje – su beržų bei drebulių priemaiša. Toliau pietuose vyrauja pusdykumės, kur pagrindiniai augalai yra pelynai bei varpinės žolės, o dykumose – puskrūmiai, krūmai, druskės, pelynai, veši saksaūlai. Palei upes būdingi tugajai – tankūs gluosnių ir krūmokšnių sąvašynai. Priekalniuose auga efemerai, stepių augalai, kalnuose – reti drebulių ir beržų bei spygliuočių miškai, subalpinės ir alpinės pievos.

Kazachstano miškingumas – 1,2 %, įskaitant saksaūlų sąžalynus – 3,35 %. Būdingi medžiai: saksaūlas, pušis, eglė, kėnis, maumedis, beržas, drebulė, tuopa. Yra 115 endeminių medžių ir krūmų rūšių.

Kazachstane yra ~178 žinduolių rūšys: sausringuose plotuose gausu graužikų (pelėnai, šokliai, švilpikai, kiškiai tolajai, starai, žiurkėnai), sutinkamos saigos bei džeiranai, kalnuose gyvena maralai, kabargos, kalnų ožiai, archarai. Taip pat yra šernų, vilkų, stirnų, lapių, barsukų, šeškų, vietomis kalnų miškuose rudųjų lokių, snieginių leopardų, lūšių, ernių, voverių. Kaspijos jūroje gyvena ruoniai.

Paukščių – apie 590 rūšių. Stepėse ir dykumose būdingi sakalai, vanagai, kuolingos, ereliai, lingės, tetervinai, einiai, fazanai, grifai, pakrančių sąžalynuose peri gervės, baubliai, vandens telkiniuose – antys, gulbės, žąsys. Tengizo ežeras garsėja flamingais.

Nemaža driežų, gyvačių, kitų roplių (vėžliai, agamos, apskritagalviai, gluodenai, scinkai, varanai, smaugliai, žalčiai, angys, tarp jų – didžiosios angys arba giurzos). Kaspijos jūroje yra eršketinių, lašišinių, silkinių, karpinių žuvų.

Gamtos apsaugai šalyje įsteigta 10 rezervatų (seniausias – Aksu–Žabagli rezervatas, įsteigtas 1926 m.; didžiausias – Ustiurto rezervatas, 2230 km²), 14 nacionalinių parkų (seniausias – Bajanaūlo nacionalinis parkas, įsteigtas 1985 m., didžiausias – Katonkaragajaus nacionalinis parkas, 6435 km²). Taip pat yra 10 Ramsaro konvencijos vietovių. Saryarka (2008 m.) ir Vakarų Tianšanis (2016 m.) įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Gamtai pavojų kelia tarša pesticidais bei pramoninė tarša, radioaktyvioji tarša Semipalatinsko branduolinio poligono rajone ir Baikonūro kosmodrome. Dėl Syrdarjos baseino vandens išteklių pernaudojimo nuseko ir smarkiai sumažėjo Aralo jūra.

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.