Jungtinės Karalystės geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jungtinės Karalystės geografija
Jungtinės Karalystės
Žemynas Europa
Regionas Vakarų Europa
Koordinatės 49°10'60°51'Š 13°30'V 1°48'R
Plotas 244140 km² (73)
98,7% žemės
1,3% vandens
Pakrantė 12429 km
Sienos
Aukščiausias taškas Ben Nevis
1 343 m
Žemiausias taškas Fenso žemuma
-2 m
Ilgiausia upė Severnas
Didžiausias ežeras Nėjus

Jungtinė Karalystė – salų valstybė Europos šiaurės vakaruose tarp Šiaurės jūros ir Atlanto vandenyno. Nuo Airijos skiria Airijos jūra ir Keltų jūra.

Kranto linijos ilgis 12 429 km. Krantai raižyti, nė vieno taško, nutolusio nuo jūros daugiau kaip 120 km. Rytinei ir vakarinei Škotijos bei pietinei ir pietrytinei Anglijos pakrantei būdingi klifai. Šiaurinei Škotijos, Hebridų, Orknio ir Šetlando salų pakrantėms – fjordai. Rytinei Anglijos pakrantei – lėkštas krantas su smėlio paplūdimiais. Velso ir Kornvalio pusiasalio pakrantei – riasinis krantas. Žymiausi klifai: Anglijos pietrytinėje pakrantėje – kreidinis Bičio kyšulys (175 m), kreidiniai Septynių Seserų, Šiaurinio Forlando, baltieji kreidiniai ir klintiniai Doverio. Anglijos pietvakarinėje pakrantėje – granitiniai Lands Endo (61 m). Vaito salos pakrantę taip pat sudaro klifai.

Daug įlankų, užutėkių, pusiasalių. Svarbiausios įlankos: Bristolio (230 km ilgio), Kardigano, Morkamo, Laimo, Solvėjaus, Klaido, Lorno, Morėjaus, Forto. Didžiausi pusiasaliai: Kornvalis, Kentas, Divedas, Linas, Kintairas. Vieni aukščiausių Europoje jūrų potvyniai ir atoslūgiai Bristolio įlankoje – Portishedo (16,3 m) ir Bristolio (14,5 m).

Paviršius[taisyti | redaguoti kodą]

Jungtinės Karalystės topografinis žemėlapis

Pagal paviršiaus savybes Didžiosios Britanijos sala skirstoma į dvi pagrindines dalis: Žemumų Britaniją ir Aukštumų Britaniją. Didžioji dalis susiformavo kaledoninės ir hercininės kalnodaros metu.

Anglija[taisyti | redaguoti kodą]

Kraštovaizdžiui būdingi neaukšti kalnai šiaurėje, kalvotos lygumos didžiojoje dalyje, žemumos rytuose, kalvos ir aukštumos pietuose.

Šiaurėje – pasienyje su Škotija Čevioto kalvos, klintiniai Peninų kalnai (400 km ilgio Peninų pėsčiųjų takas), ežeringi Kambrijos kalnai, aukščiausias Anglijoje Skofel Paikas (978 m. virš jūros lygio), Kambrijos ir Peninų kalnus skiriantis Ideno slėnis.

Viduryje, vakaruose ir rytuose – Midlando lygumos, Lankašyro ir Češyro pakrančių lygumos, klintinės Kotsvoldo ir Nortamptono aukštumos, kreidinės Čilterno ir Rytų Anglijos aukštumos, molingi Trento ir Temzės slėniai sudaro Didįjį molio slėnį, pelkėta Fenso žemuma, buvusi Šiaurės jūros įlanka (iš dalies nusausinta XVIII a.), – žemiausia Anglijos vieta (4 m žemiau jūros lygio).

Pietuose – kreidinės Šiaurės ir Pietų Dauno aukštumos, tarp jų Vildo lyguma; Solsberio lyguma, klintinės Mendipo kalvos, 130 m gylio Čederio tarpeklis, stalaktitų ir stalagmitų urvai, Kornvolio ir Devono granitinės kalvos ir buvusios dykynės: Eksmuras, Dartmūras ir Bodmino dykynė.

Škotija[taisyti | redaguoti kodą]

Kraštovaizdžiui būdingos trys pagrindinės paviršiaus formos: šiaurėje – Kalnų šalis arba Hailandas, viduryje – Vidurio lygumos, pietuose – Pietų aukštumos.

Šiauriausioje dalyje – Šiaurės Vakarų kalnų šalis, kuriai būdingi gilūs slėniai (vadinamoji kaledoninė kalnodara, arba raukšlėjimasis); dar vadinama Kaledonijos kalnais. Piečiau – Grampiano ir Kerngormo kalnai, Grampiano kalnuose yra aukščiausias Didžiosios Britanijos taškas – Ben Nevio kalnas (1 343 m virš jūros lygio), tarp jų ežeringas Moro slėnis su Kaledonijos kanalu. Viduryje – derlingos Vidurio lygumos su glacialinėmis kalvomis drumlinais. Pietuose – Pietų aukštumos su pelkėtomis plynaukštėmis ir derlingais slėniais.

Velsas[taisyti | redaguoti kodą]

Aukščiausias Didžiosios Britanijos taškas – Ben Nevio viršukalnė Škotijoje.

Vyrauja kalvos ir kalnai. Didžiojoje dalyje raižyti ir kalvoti Kambro kalnai. Velsas romėnų vadintas Kambrija. Pirmasis paleozojaus periodas pavadintas kambru dėl daugybės archeologinių to laikotarpio įrodymų, rastų Kambro kalnuose. Pakraščiuose atskiri masyvai, dažnai priskiriami Kambro kalnams – šiaurės vakaruose Snoudonas su aukščiausia Velse viršukalne (1085 m virš jūros lygio), pietryčiuose iš raudonųjų smiltainių sudaryti Brekon Bikonsas ir apaugę dygiais krūmais ir viržiais Juodieji kalnai. Pietuose – Glamorgano slėnis.

Aukščiausi svarbiausių masyvų kalnai[taisyti | redaguoti kodą]

Masyvas arba kalnai Viršukalnė Aukštis, m
Grampianas (Škotija) Ben Nevis
Ben Loersas
1 343
1 214
Kerngormas (Škotija) Ben Makdujus
Braeriačas
Kern Tulas
1309
1 296
1 293
Kaledonija (Škotija) Karn Eigas
Ben Derigas
1182
1 081
Snoudonija (Velsas) Snoudonas
Glider Vauras
1085
999
Kulinas (Skajaus sala) Skur Alisteris 992
Kambrija (Anglija) Skofel Paikas 978
Peninai (Anglija) Kros Felis 893
Brekono Bikonai (Velsas) Pen i Vanas
Korn Dju
886
873
Murnas (Šiaurės Airija) Sliv Donardas 852
Pietų aukštumos (Škotija) Merikas
Brod Lovas
843
840
Čevioto kalvos (Anglija) Čeviotas 816

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Vyrauja Atlanto jūrinis, veikiamas šiltosios Golfo srovės. Vyrauja pietvakarių ir vakarų vėjai. Daugiau kaip pusė dienų metuose debesuotų ir apsiniaukusių. Žiemos švelnios, drėgnos, pučia gūsingi vėjai. Vasaros vėsios. Pavasaris, ruduo ilgi, vėjuoti ir dažnai žvarbūs.

Dažni rūkai ir miglos. Ypač žinomas tirštas gelsvos spalvos Londono rūkas. Škotijai būdinga migla su dulksna.

Krituliai pasiskirsto beveik vienodai per visus metus, išskyrus Peninus ir Ežerų kraštą (žiemą iškrinta dvigubai daugiau kritulių nei vasarą). Daugiausia kritulių tenka vakariniams kalnams ir kalvų šlaitams, mažiausiai – rytinei Anglijai. Sniego danga nepastovi – vidutiniškai Kornvalyje išsilaiko 5 dienas, Škotijos kalnuose 60 dienų. Vidutinis dienų skaičius su krituliais – ~200. Vidutinis daugiametis kritulių kiekis: Esekse 510 mm, Londone 590 mm, Anglijos šiaurės rytuose 700 mm, Midlando lygumoje 800 mm, Kornvalyje 1300 mm, Grampiano kalnuose 1500 mm, Peninų vakariniuose šlaituose 2500 mm, Ežerų krašte 3300 mm, ties Ben Neviu 4300 mm, Snoudone 5080 mm (pirmauja Europoje).

Vegetacinio laikotarpio trukmė: Škotijos aukštikalnėse 4 mėn., Vidurio Anglijoje 7 mėn., Kornvalyje 9 mėn., Silio ir Normandijos salose 11–12 mėn.

Punktas Vidutinė sausio oro temperatūra °C Vidutinė liepos oro temperatūra Vidutinis daugiametis kritulių kiekis mm
Aberdinas
+4
+14
820
Glazgas
+3,5
+15
1100
Edinburgas
+3,5
+14,5
700
Mančesteris
+5
+16,5
850
Birmingamas
+3,5
+16
750
Kardifas
+4,5
+16
1050
Londonas
+5
+18
590
Vaito sala
+5
+18
900

Vidaus vandenys[taisyti | redaguoti kodą]

Upės[taisyti | redaguoti kodą]

Upių tinklas platus, upės trumpos ir vandeningos. Škotijai ir Velsui būdingos dar ir sraunios bei slenkstėtos upės. Didelė estuarijų reikšmė, prie jų įsikūrę daug jūrinių uostų. Didžiausios estuarijos: Hamberis (25 km², suformavo Trentas ir Uzas; jūrų uostai Kingstonas prie Halo ir Grimsbis), Vošas (17 km² – suformavo Didysis Uzas, Ninas, Velandas ir Vitamas; jūrų uostai Kings Linas ir Bostonas), Temzės (15 km², suformavo Temzė ir Medvėjus; jūrų uostai Londonas, Pajūrio Sautendas ir Širnesas).

Svarbiausios Anglijos laivybinės upės – Severnas, Temzė, Trentas, Di. Škotijos upės turtingos hidroenergetinių išteklių. Severno žiotims būdingos borės – priešpriešinės potvynio bangos.

Ilgiausios upės[taisyti | redaguoti kodą]

Upė Teka ir įteka Ilgis km
Severnas
Velsas ir Anglija; Bristolio įlanką
354
Temzė
Anglija; Šiaurės jūrą
346
Trentas
Anglija; Hamberį ir Šiaurės jūrą
297
Eras
Anglija; Uzą ir Hamberį
259
Didysis Uzas
Anglija; Vošą ir Šiaurės jūrą
256
Uzas su Vorfu
Anglija; Hamberį ir Šiaurės jūrą
210
Vajus
Velsas ir Anglija; Severną
208
Tėjus
Škotija; Šiaurės jūrą
189
Spėjus
Škotija; Šiaurės jūrą
172
Ninas
Anglija; Vošą ir Šiaurės jūrą
161
Klaidas
Škotija; Šiaurės sąsiaurį
158
Tvidas
Škotija; Šiaurės jūrą
156
Aukštutinis Eivonas
Angliją; Severną
154

Svarbiausia šalies laivybinė upė – Temzė. Išteka iš Kotsvoldo aukštumų keturiomis atšakomis, svarbiausia Izis, susijungia ties Oksfordu, teka per Londoną. Ties žiotimis labai praplatėja ir sudaro 30 km pločio estuariją. Temzei būdingi dideli potvyniai, kuriuos sukelia liūtys, sniego tirpsmo vandenys, Šiaurės jūros potvynio bangos. 1953 m. įvyko didysis Temzės potvynis, žuvo 300 žmonių. 19721984 m. pastatytas Temzės priešpotvyninis barjeras – 523 m ilgio judanti konstrukcija, kuriai sunaudota 50 tūkst. t plieno, 200 tūkst. t cemento.

Kanalai[taisyti | redaguoti kodą]

1134 m. pirmasis Anglijos kanalas sujungė Trento ir Vitamo upes. XVIIIXIX a. laikomas laivybinių kanalų statybos era. Svarbiausi laivybiniai kanalai: Didysis jungiamasis kanalas (1929 m., 480 km) – sujungė Temzę su Trentu, Lidso ir Liverpulio kanalas (1816 m., 230 km), Kaledonijos kanalas (1847 m., 97 km) – sujungė Šiaurės sąsiaurį su Šiaurės jūra, Mančesterio laivybinis kanalas (1894 m., 58 km) – sujungė Mančesterį su Airijos jūra.

Ežerai[taisyti | redaguoti kodą]

Daug ledyninės kilmės ežerų Šiaurės Airijoje ir Škotijoje ir mažesnių Anglijos šiaurės vakaruose bei Velse. Lygumose durpynų ir karjerų vietose įrengta dirbtinių ežerų poilsiui ir gėlo vandens tiekimui. Škotijos ežerai ilgi, gilūs, dažnai pratakūs. Didžiausias Velse Balos ežeras (7 km², gyvena primityvi žuvų rūšis gvyniada), giliausias ežeras – Moraras (310 m).

Didžiausi ežerai[taisyti | redaguoti kodą]

Ežeras Regionas Plotas km²
Nėjus
Šiaurės Airija
382
Žemutinis Ernas
Šiaurės Airija
105
Lomondas
Škotija
71
Nesas
Škotija
57
O
Škotija
39
Kilderio marios, dirbtinis
Anglija
36
Aukštutinis Ernas
Šiaurės Airija
32
Mari
Škotija
28
Moraras
Škotija
27
Tėjus
Škotija
26

Anglijos šiaurės vakaruose, Kambrijos kalnuose yra vadinamasis Ežerų kraštas (oficiliai vadinamas Ežerų apygarda). Žymiausi ežerai: Vindermyras, Grasmyras, Alsvoteris, Konistonas; Ežerų apygardoje yra du dižiausi Anglijos ežerai – Vindermyras (16 km²), Alsvoteris (8 km²).

Dirvožemis[taisyti | redaguoti kodą]

Anglijoje ir pietrytinėje Škotijoje paplitę miškų rudžemiai, Šiaurės Airijoje – įvairaus rūgštingumo dirvožemiai, Škotijoje – jauriniai pelkiniai ir kalnų jauriniai dirvožemiai. Fense ir nusausintose žemėse vyrauja aliuviniai ir jauriniai rudžemiai, klintinėse Anglijos žemėse – rendziniai dirvožemiai.

Augalija[taisyti | redaguoti kodą]

Natūralios augalijos liko nedaug. Apie X a. didelius plotus užėmė miškai, pelkynai, dykynės ir viržynai. Škotija ir rytinė Anglija garsėjo aukštapelkėmis ir durpynais, kurių didžioji dalis iki XVIII a. nusausinta ir sukultūrinta.

Pievos ir ganyklos 1995 m. užėmė 40 %, 2003 m. 46,5 %, dirbamoji žemė 1990 m. 27 %, 2003 m. 23 %, miškai 12 %, vidaus vandenys 1,5 % šalies teritorijos.

Iki XVI a. daugelis miškų, ypač Anglijos, jau buvo iškirsta. Šiuo metu miškų atsodinimu rūpinasi prie Parlamento sudaryta Miškų komisija. Miškai 1975 m. užėmė 8 %, 1985 m. 9 %, 1995 m. 10,5 %, 2005 m. – 12 % šalies teritorijos (iš jų Škotija 17–~50 %, Velsas 14 %, Anglija 8,5 %, Šiaurės Airija 6 %). Škotijoje paplitę mišrieji miškai – pušys, kėniai, maumedžiai, ąžuolai, šermukšniai. Anglijoje plačialapiai – ąžuolai, bukai, skroblai, kalnuose – pušys, beržai, Velse – ąžuolai, uosiai, pušys. Didesniems miškams priskiriami Šervudo giria Vidurio Anglijoje, Notingamšyre ir Naujasis miškas Pietų Anglijoje, Hampšyre (2002 m. įkurtas Naujojo miško nacionalinis parkas – sodinami ir saugomi ąžuolai, bukai ir kiti medžiai).

Gyvūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Beveik visi stambūs žinduoliai išnaikinti. Škotijoje ir Eksmūre išliko taurieji elniai, Naujajame miške Eksmūre ir Šetlando salose pusiau laukiniai poniai. Visur yra stirnų, lapių, kiškių, barsukų, voverių, vandens pakrantėse – ūdrų, ondatrų, Velse ir Škotijoje – kiaunių, šeškų, Škotijoje – šermuonėlių, laukinių kačių; iš roplių – angių ir žalčių. Paukščių rūšių nėra daug. Būdingiausi varnėnai, juodieji strazdai, žvirbliai, Škotijoje išlikę ereliai žuvininkai, kilnieji ereliai, tetervinai, škotiškos kurapkos.

Upėse ir ežeruose veisiasi lašišos, upėtakiai, šapalai, ešeriai, kuojos.

Aplinkosauga[taisyti | redaguoti kodą]

Jungtinė Karalystė viena pirmųjų pasaulyje nukentėjo nuo gamtos teršimo – smogas, rūgštieji lietūs (pirmą kartą užfiksuoti 1872 m. Mančesteryje), vandenų tarša.

19602000 m. prie Didžiosios Britanijos krantų įvyko apie 50 naftos išsiliejimų, į aplinką iš viso pateko ~350 tūkst. t naftos. Didžiausi naftos išsiliejimai: 1967 m. netoli Kornvalio pakrantės – Liberijos tanklaivis „Torrey Canyon“ (107 tūkst. t); 1993 m. – Liberijos tanklaivis „Braer“ netoli Šetlando salų (85 tūkst. t); 1996 m. – tanklaivis „Sea Empress“ netoli Velso krantų (72 tūkst. t)

Apie 60 % Jungtinės Karalystės miškų paveikta rūgščiųjų lietų. Labai užterštos upės – Temzė ir Severnas nitratais, Mersis amonio junginiais, Klaidas chromu ir švinu. Didelė tarša aglomeracijose ir pramonės centruose Didžiajame Londone, Vakarų Midlande (Birmingamas), Mersisaide (Liverpulis), Mančesteryje, Jorkšyre (Lidsas, Šefildas).

Sumažino atmosferos teršimą sieros, azoto ir anglies oksidais. Atmosferos tarša 1970 m., 1980 m., 1990 m., 1995 m. ir 2000 m.: sieros dioksidu – 6,5 mln. t, 4,9 mln. t, 3,75 mln. t, 2,35 mln. t ir 1,1 mln. t; azoto oksidais – 2,5 mln. t, 2,6 mln. t, 2,75 mln. t, 2,1 mln. t ir 1,5 mln t. Atmosferos tarša anglies dioksidu: 1980 m. – 584 mln. t, 1990 m. – 569 mln. t, 1995 m. – 552 mln. t, 2000 m. – 527 mln. t. Didelė kasmetė tarša anglies monoksidu (–4,6 mln. t), metano dujomis (–2,6 mln. t), lakiaisiais organiniais junginiais (~1,7 mln. t).

Veikia keturios valstybinės ir daug savanoriškų bei privačių gamtosaugos agentūrų, didžiausios: Nacionalinis trestas, Karališkoji paukščių apsaugos draugija. Pastaroji yra didžiausia tokio pobūdžio Europoje. Jungtinė Karalystė viena pirmųjų pasaulyje valstybių, sukūrusių veiksmingą aplinkosaugos sistemą – atmosferos apsaugos programos, vandens valymo įrenginiai, apsauginės žaliosios juostos (vadinamieji „anglų sodai“), dirvų melioravimas, beatliekės technologijos, saugomos teritorijos (nacionaliniai parkai).

Nacionaliniai parkai[taisyti | redaguoti kodą]

Saugomos teritorijos 1997 m. užėmė 20,5 %, 2002 m. – 23 % šalies teritorijos. 11 nacionalinių parkų (8 Anglijoje ir 3 Velse).