Kerpės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Kerpės (Lichen) – grybų (Fungi) karalystės simbiotinis organizmas, sudarytas iš grybo hifų ir žaliadumblių arba melsvabakterių ląstelių. Kerpes sudarantys grybai dažniausiai yra aukšliagrybiai (95 %), kiti – papėdgrybiai.

Pušyne augančios šiurių (Cladonia) genties kerpės (Vokietija)
Sieninė geltonkerpė (Xanthoria parietina)
Kerpėmis apaugęs medžio kamienas
Flavoparmelia caperata
Caloplaca marina
Letharia vulpina
Cladonia stellaris
Cladonia cf. cristatella

Bendras apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dumblių ląstelės turi chlorofilo, o tai leidžia jiems gyventi visiškai mineralinėje aplinkoje, organines medžiagas gaminantis fotosintezės būdu. Grybas saugo dumblius nuo išdžiūvimo ir, kai kuriais atvejais, aprūpina dumblius mineralinėmis medžiagomis, gaunamomis iš substrato. Melsvabakterės taip pat gali įsisavinti atmosferos azotą.

Kerpių sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žinomi tokie kerpių struktūros tipai:

  • Žiauberiškosios kerpės labai prikibusios prie paviršiaus, ant kurio auga, jų negalima atskirti nepažeidžiant.
  • Lapiškosios kerpės turi į lapus panašų gniužulą, dažniausiai augantį horizontaliai substrato paviršiui. Gniužulo kraštus galima atkelti, viršutinė pusė skiriasi nuo apatinės.
  • Krūmiškosios kerpės. Jų gniužulas krūmelio, barzdos ar siūlų pavidalo. Auga vertikaliai substrato paviršiui.

Krūmiškosios kerpės neretai turi dvejopą gniužulą. Pirminis gniužulas yra panašus kaip lapiškųjų kerpių ir auga pirmiausia. Vėliau iš jo auga antrinis gniužulas.

Kerpių dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kerpes sudaro du organizmai – dumbliai ir grybai. Grybas neretai augina savo vaisiakūnius ir brandina sporas:

Tokia spora dygdama stengiasi rasti ir apraizgyti netoli esantį dumblį, sukurdama simbiozinį organizmą.

Kerpės dauginasi ir platindamos savo gniužulo daleles, kuriose iš karto būna ir grybas, ir dumblis. Tai gali būti tiesiog įprastinio gniužulo gabalėliai ar specialiai išauginami, lengvai nuo pagrindinio gniužulo atsiskiriantys dariniai.

Kerpių ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kerpes sudaro grybo hifai bei vienaląsčiai žaliadumbliai arba melsvabakterės. Jie vieni kitiems reikalingi. Grybai ima iš aplinkos vandenį su neorganiniais junginiais ir jį atiduoda dumbliams. Dumbliai fotosintetina organinius junginius, reikalingus grybui.

Kerpės sugeria lietaus vandenį, rūko ar rasos drėgmę, o po to ją pamažu atiduoda. Taip jos drėkina miško dirvožemį. Kerpės iš aplinkos sugeria ne tik ryto rasą, bet ir teršalus. Ypač pražūtingai kerpes veikia rūgštieji krituliai, kurie susidaro pramonės įmonėms ir automobiliams teršiant orą. Rūgščiai patekus į kerpės gniužulą, jo ląstelėse sutrinka medžiagų apykaita. Tokia kerpė gali žūti.

Kerpių gamtinė ir praktinė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kerpės – geri indikatoriniai augalai oro užterštumui nustatyti, bent kiek užterštame ore jos neišgyvena. Iš Lietuvoje augančių šiek tiek atsparesnė yra tik sieninė geltonkerpė (Xantoria parietina). Jei nebeauga nė ji – visai blogai.

Iš kai kurių kerpių rūšių yra gaminamas lakmusas.

Kai kurios kerpės (pvz., briedragė) naudojamos kvepalų gamyboje.

Kerpėse aptinkama įvairių antibiotikų, todėl kai kurios rūšys (pav. kedenė) nuo seno buvo naudojamos žaizdoms gydyti.

Kerpės yra kai kurių gyvūnų maisto šaltinis (pvz., elninė šiurė – šiaurės elnių maistas).

Sistematika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keletas rūšių, augančių Lietuvoje:

Mažai žmogaus paveiktose upeliuose auga įvairios vandeninės kerpės:

  • Glebioji gleiviakerpė (lot. Collema flaccidum)
  • Upinė odkerpė (lot. Dermatocarpon luridum)
  • Vandeninė bacidina (lot. Bacidina inundata)

Mechaniškai pažeistuose molinguose ir žvyringuose dirvožemiuose aptinkamos trumpaamžės kerpės ir jas parazituojantys grybai:

  • Žiauberiškoji gleiviakerpė (lot. Collema limosum)
  • Biatorinis gleivytis (lot. Leptogium biatorinum)
  • Žemaitinis brėžulis (lot. Graphium samogiticum)

Lietuvos kerpės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartinė Lietuvos kerpių flora pradėjo formuotis pasibaigus paskutiniam ledynmečiui, jos įvairovei ir būklei turėjo įtakos žmonių veikla. Lietuvoje nustatyta ~630 kerpių rūšių (kartu su kerpes parazituojančiais grybais).[1]

Lietuvos raudonosios knygos kerpės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmajame Lietuvos raudonosios knygos (LRK) leidime (1984 m.) kerpės nebuvo įtrauktos.

1992 metų leidime įrašyta 13 kerpių rūšių.

2007 metų Lietuvos raudonojoje knygoje įrašytos 63 kerpių rūšys.

Į naujausio leidimo (2021 m.) LRK įtrauktos 44 kerpių rūšys:

  1. Baltakraštė artonija – Felipes leucopellaeus (Ach.) Frisch & G. Thor
  2. Ąžuolinė baktrospora – Bactrospora dryina (Ach.) A. Massal.
  3. Žaliagalvė taurenė – Calicium adspersum Pers.
  4. Ąžuolinė taurenė – Calicium quercinum Pers.
  5. Pilkoji miltpuodė – Cyphelium inquinans (Sm.) Trevis.
  6. Geltonoji miltpuodė – Cyphelium tigillare (Ach.) Ach.
  7. Žalsvoji kežytė – Cetrelia olivetorum (Nyl.) W. L. Culb. & C. F. Culb.
  8. Skėtrioji briedragė – Evernia divaricata (L.) Ach.
  9. Kislioji briedragė – Evernia mesomorpha Nyl.
  10. Alksninė hipotrachina – Hypotrachyna revoluta (Flörke) Hale
  11. Smulkialakštis juodkežis – Montanelia panniformis (Nyl.) Divakar & al.
  12. Skylėtoji menegacija – Menegazzia terebrata (Hoffm.) A. Massal.
  13. Mužo auksakežis – Xanthoparmelia mougeotii (Schaer. ex D. Dietr.) Hale
  14. Kupstinė šiurė – Cladonia caespiticia (Pers.) Flörke
  15. Parazitinė šiurė – Cladonia parasitica (Hoffm.) Hoffm.
  16. Glebioji gleiviakerpė – Collema flaccidum (Ach.) Ach.
  17. Upinis gleivytis – Leptogium rivulare (Ach.) Mont.
  18. Gauruotasis gleivytis – Leptogium saturninum (Dicks.) Nyl.
  19. Kerpiškasis gleivytis – Scytinium lichenoides (L.) Otálora & al.
  20. Latakinis gleivytis – Scytinium palmatum (Huds.) Gray
  21. Adatiškasis gleivytis – Scytinium teretiusculum (Wallr.) Otálora & al.
  22. Kraujaspalvis mikoblastas – Mycoblastus sanguinarius (L.) Norman
  23. Plonašakė ramalina – Ramalina thrausta (Ach.) Nyl.
  24. Plačioji platužė – Lobaria pulmonaria (L.) Hoffm.
  25. Miltuotoji nefroma – Nephroma parile (Ach.) Ach.
  26. Riestalakštė nefroma – Nephroma resupinatum (L.) Ach.
  27. Baltagyslė meškapėdė – Peltigera degenii Gyeln.
  28. Gulsčioji meškapėdė – Peltigera horizontalis (Huds.) Baumg.
  29. Šilinė puvėseklė – Icmadophila ericetorum (L.) Zahlbr.
  30. Flotovo gialekta – Gyalecta flotowii Körb.
  31. Guobinė gialekta – Gyalecta ulmi (Sw.) Zahlbr.
  32. Dantytoji telotrema – Thelotrema lepadinum (Ach.) Ach.
  33. Gūbriuotoji pūsliakerpė – Lasallia pustulata (L.) Mérat
  34. Suodinoji saitakerpė – Umbilicaria deusta (L.) Baumg.
  35. Daugialakštė saitakerpė – Umbilicaria polyphylla (L.) Baumg.
  36. Upinė odkerpė – Dermatocarpon luridum (With.) J. R. Laundon
  37. Melsvoji žiovenė – Chaenotheca cinerea (Pers.) Tibell
  38. Grakščioji žiovenė – Chaenotheca gracilenta (Ach.) J. Mattsson & Middelb.
  39. Lieknoji žiovenė – Chaenotheca gracillima (Vain.) Tibell
  40. Šeriuotoji žiovenė – Chaenotheca hispidula (Ach.) Zahlbr.
  41. Tamsioji brylytė – Sclerophora coniophaea (Norman) J. Mattsson & Middelb.
  42. Miltuotoji brylytė – Sclerophora farinacea (Chevall.) Chevall.
  43. Šviesiagalvė brylytė – Sclerophora peronella (Ach.) Tibell
  44. Juodžalis rizokarpas – Rhizocarpon viridiatrum (Wulfen) Körb.


Pagal Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (angl. IUCN) išskiriamas grėsmių kategorijas 24 kerpių rūšys yra priskiriamos kritiškai grėsmingos būklės (angl. critically endangered – CR) taksonams, 16 – grėsmingos būklės (angl. endangered – EN) taksonams, 3 – pažeidžiamiems (angl. vulnerable – VU) taksonams bei 1 kerpių rūšis priskirta arti grėsmės (angl. near threatened – NT) esantiems taksonams.


Pagrindinės kerpių nykimo priežastys yra plynieji miškų kirtimai, tradicinis miško naudojimo būdas, kai pašalinami seni džiūstantys medžiai, ir nelieka pakankamo kiekio negyvos medienos, taip pat aplinkos tarša, klimato kaita, medžių ligos, upių vagų reguliavimas, pelkių sausinimas, miško, kopų užžėlimas, akmenų užpavėsinimas riedulynui apaugant krūmais ir medžiais, riedulių valymas ir apaugimas samanomis. Kerpes neigiamai gali veikti ir vandens kiekio svyravimas, pavasarinių potvynių ir ledonešių stiprumas, bebrų patvankos.


Literatūros šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Motiejūnaitė Jurga, 2002: Lietuvos grybai. Lapiškosios ir krūmiškosios kerpės (Ascomycetes lychenisati Species foliosae et fruticosae), 13(1). – Vilnius. – 199 p.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]