Juodasis lokys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ursus americanus
Juodasis lokys (Ursus americanus)
Juodasis lokys (Ursus americanus)
Omegos parke netoli Montebello gyvenvietės, Kvebeke
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Carnivora)
Šeima: Lokiniai
(Wikispecies-logo.svg Ursidae)
Gentis: Meškos
(Wikispecies-logo.svg Ursus)
Rūšis: Juodasis lokys
(Wikispecies-logo.svg Ursus americanus)
Binomas
Ursus americanus
Pallas, 1780
Juodųjų lokių paplitimas
Juodųjų lokių paplitimas Šiaurės Amerikos žemyne

Juodasis lokys, arba baribalas, amerikinis juodasis lokys (lot. Ursus americanus, angl. American Black Bear, pranc. Ours noir, isp. Oso negro) – lokinių (Ursidae) šeimos pėšrusis žinduolis.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Juodasis lokys sutinkamas visoje Šiaurės Amerikoje, nuo Kanados ir Aliaskos iki Meksikos, Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Baribalai sutinkami 39-iose iš 50 JAV valstijų ir visose Kanados provincijose. Manoma, kad anksčiau baribalų populiaciją Šiaurės Amerikoje sudarė apie 2 milijonus lokių, vėliau jų sumažėjo iki 200 000, tačiau per paskutinius dešimtmečius vėl pradėjo daugėti, iš dalies dėl taikomų apsaugos priemonių. Manoma, kad šiuo metu yra daugiau nei 600 000 baribalų.[1]

Fizinės charakteristikos[taisyti | redaguoti kodą]

JAV Vajomingo valstijos Grand Tetono nacionaliniame parke juodoji lokė su meškiuku, kurio nugarėlė vos pastebima aukštos augalijos tankmėje
Netoli Luizos ežero (Alberta), augalija smaguriaujantis juodasis lokys
Juodoji lokė (Ursus americanus) su meškiukais Omegos parke, netoli Montebello gyvenvietės, Kvebeke

Juodieji lokiai yra apie 1,5 m ilgio. Patelės sveria 40-180 kg, patinai 50-400 kg. Tik gimę jaunikliai sveria 200-450 g. Suaugę baribalai turi mažas akis, apvalias ausis, ilgą snukį, stambų kūną ir trumpą uodegą. Jų puiki uoslė. Nors paprastai jų kailis juodas, tačiau kai kurių porūšių kailio spalva skiriasi – į vakarus nuo Misisipės baribalų kailis šviesiai rusvas, šokoladinis, cinamono rusvumo. Kartais ant krūtinės būna balta dėmė.

Nors juodieji lokiai gali stovėti ir vaikščioti ant užpakalinių kojų, tačiau paprastai stovi ir vaikšto keturiomis. Ant visų letenų yra penki stiprūs nagai, naudojami plėšymui, kasimui, laipiojimui. Vienu priekinės letenos smūgiu baribalas gali užmušti suaugusį elnią.

Juodųjų lokių porūšiai[taisyti | redaguoti kodą]

Yra išskiriama 16 juodojo lokio porūšių:

  1. Oregoninis juodasis lokys Ursus americanus altifrontalis
  2. Naujosios Meksikos juodasis lokys Ursus americanus amblyceps
  3. Rytinis juodasis lokys Ursus americanus americanus
  4. Kaliforninis juodasis lokys Ursus americanus californiensis
  5. Haida Gvai salyno juodasis lokys Ursus americanus carlottae
  6. Cinamoninis juodasis lokys Ursus americanus cinnamomum
  7. Ledynų juodasis lokys Ursus americanus emmonsii
  8. Koahuilinis juodasis lokys Ursus americanus eremicus
  9. Floridinis juodasis lokys Ursus americanus floridanus
  10. Niufaundlandinis juodasis lokys Ursus americanus hamiltoni
  11. Kermodo juodasis lokys Ursus americanus kermodei
  12. Luizianinis juodasis lokys Ursus americanus luteolus
  13. Vakarų Meksikos juodasis lokys Ursus americanus machetes
  14. Kenajaus pusiasalio juodasis lokys Ursus americanus perniger
  15. Dalo salos juodasis lokys Ursus americanus pugnax
  16. Vankuverio salos juodasis lokys Ursus americanus vancouveri

Elgesys[taisyti | redaguoti kodą]

Juodieji lokiai lytiškai subręsta 4-5 metų ir rujoja kas 2-3 metus. Ruja paprastai būna pavasarį gegužę ir birželį, tačiau gemalai nepradeda vystyti iki žiemos, kai patelės įminga žiemos miegu.

Jaunikliai gimsta sausio-vasario mėnesiais. Ką tik gimę baribalai yra akli, dažnai pasitaiko dvynių, nors būna ir ketvertukų. Su motina jaunikliai pasilieka per vasarą ir pirmąją žiemą, visai savarankiškais paprastai tampa iki antrosios žiemos.

Juodieji lokiai yra visaėdžiai, ėda žoles, riešutus, uogas, medų, vaisius, vabzdžius (skruzdėles, termitus, vapsvas, bites). Kartais sumedžioja ir suėda nedidelius graužikus ir atrajojančiuosius. Taip pat baribalai ėda lašišas, aligatorių kiaušinius. Dažnai maisto baribalai ieškosi ir žmonių šiukšlynuose bei konteineriuose. Jei trūksta natūralių maisto šaltinių, baribalai gali pulti ir avis bei kiaules.

Natūralūs juodųjų lokių priešai yra kiti juodieji lokiai, žmonės ir grizliai (Ursus arctos horriblis). Kojotai (Canis latrans) ir pumos (Puma concolor) gali medžioti jauniklius.

Juodieji lokiai ir žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Juodieji lokiai gana pavojingi žmonėms. Skirtingai nuo rudųjų lokių, juodieji lokiai ėda ir mirusius gyvūnus, todėl bandymas apsisaugoti nuo jų apsimetant mirusiu yra neefektyvus. Kaip ir daugelis gyvūnų, baribalai retai puola, nebent būtų užspeisti arba patys užpulti. Žmones jie puola žymiai rečiau nei grizliai. Per 1900–2009 metų laikotarpį, Šiaurės Amerikoje 59 akistatose su juodaisiais lokiais, užregistruotos 63 žmonių mirtys[1].

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Juodasis lokys – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka