Mauritanijos istorija

Mauritanijos Islamo Respublika yra buvusi Prancūzijos kolonija Vakarų Afrikoje, šalia Atlanto vandenyno. Ji ribojasi su Alžyru, Maliu ir Senegalu, taip pat Vakarų Sacharos teritorija. Mauritanija yra vakariniame Sacharos pakraštyje ir nuoseno yra gyvenama maurų, iš arabų, berberų ir asimiliuotų juodųjų Vakarų Afrikos gyventojų susidariusios tautos.

Šiuo metu Mauritanija vadinama tiltu tarp Šiaurės ir Vakarų Afrikos. Iš tikro Mauritanijoje įvairios grupės turi tamprius kultūrinius ir ekonominius ryšius su savo kaimynais abiejuose regionuose (Magrebe ir CEDEAO - Communauté Économique des États de l'Afrique de l'Ouest). Šalis buvo tarpinininkė tarp šiaurinės ir pietinės Sacharos ribos prekiaujant auksu, druska ir vergais, taip pat buvo riba, kur susiduria subsacharinės Afrikos sėslūs žemdirbiai ir Magrebo arabų-berberų klajokliai.

Prieškolonijinis laikotarpis

Senovėje Sachara ne tiek skyrė, kiek jungė joje gyvenusias tautas ir buvo vienas iš migracijos ir užkariavimų kelių. Atlanto pakrantėje, vakariniame dykumos krašte esanti Mauritanija savo istorijoje sulaukė daug migrantų ir užkariautojų bangų, kurios buvo asimiliuotos į jos sudėtingą visuomenę. Nuo III a. į pietus migravo berberai. Nėra aišku kas paskatino šią migraciją - bandymas pabėgti nuo priešų ar tiesiog ganyklų paieškos. Aiškiai žinoma tik, kad berberai jau turėjo prijaukintus arklius, mokėjo lydyti geležį, o tai jiems suteikė pranašumą prieš vietinius, neolite tebegyvenančius gyventojus. VIII a. regione pasirodė arabai, kurie pavergė ir asimiliavo pirmuosius Mauritanijos gyventojus. Nuo VIII iki XV a. įtaką Mauritanijai turėjo Vakarų Sudano juodųjų karalystės Gana, Malis, Songajus.

Mauritanijos heterogeniškumas nuolat veikė prieš Mauritanijos vienybės tendencijas. Tiek Sanhadži konfederacija, klestėjusi VIII-X a., tiek Almoravidai nuo XI iki XII a., buvo silpninami vidinių kovų ir žlugo dėl kitų valstybių - Ganos imperijos ir Almohadų imperijos įsiveržimų.

Vienas iš vienijančių veiksnių buvo islamas. Mauritanijos islamizacija palaipsniui truko daugiau nei 500 metų. Islamas pradėjo pamažu plisti per kontaktus su berberų ir arabų pirkliais, plačiai paplito po Almoravidų užkariavimų, įsitvirtino į šalį atvykus Jemeno arabams XII-XIII, tačiau islamizacija nebuvo pilnai užbaigta dar keletą šimtmečių ir po to. Palaipsnę islamizaciją lydėjo arabizacijos procesas, kurio metu berberų didikai Mauritanijoje neteko valdžios ir tapo arabų užkariautojų vasalais.

Nuo XV iki XIX a. Europos kontaktus su Mauritanija lėmė prekyba akacijų produktu gummi arabicum. Konkurencija tarp Europos didžiųjų valstybių leido arabizuotiems berberams, maurams, išlaikyti savo nepriklausomybę, o vėliau ir gauti metinius mokėjimus iš Prancūzijos, kurios suverenitetą Senegalo upės ir Mauritanijos pakrantės regionui pripažino 1815 m. Vienos kongresas. Prancūzų skverbimasis į Senegalo upės regioną ir Mauritanijos pakrantę rimčiau prasidėjo tik XIX a. viduryje, Senegalo gubernatoriumi tapus Louis Faidherbe, o visos šalies užkariavimas tik XX a. pradžioje.