Etimologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Etimologija (graikiškai étymos 'tikras, esminis' + lógos 'žodis, mokslas') – mokslas apie žodžių kilmę ir raidą. Etimologija taip pat vadinamas ir konkretaus žodžio kilmės aiškinimas. Moksliškai nepagrįstas, liaudies pasakojimuose susiformavęs etimologinis aiškinimas vadinamas liaudies etimologija.

Etimologija tiria žodžių darybą (pvz., beržas > beržinis), formos keitimus, fonetinius procesus (pvz., liet. š dėsningai atsirado iš ide. k' ) ir reikšmės kitimą (pvz., šauti reiškė 'greit pajudinti, mesti').
Žodžiai gali būti kilę iš savos kalbos ir senųjų jos formų, tada kalbama apie paveldėtą leksiką. Kiti buvo paskolinti iš svetimų kalbų ir pritaikyti saviems reikalams, įprastai fonetikai. Dar kiti kuriami dirbtinai – terminologiniams reikalams.

Norint nustatyti žodžio raidą, naudinga turėti duomenų iš senesnių šaltinių arba iš sustabarėjusių tekstų, pvz., liaudies dainų. Pagrindiniai metodai yra vidinė rekonstrukcija ir palyginimas su giminingomis kalbomis. Anksčiausių išeities taškų retai kada galima rasti dėl priešistorinių laikų duomenų stokos. Etimologijos dažnai lieka sąlyginėmis.

Pirmąjį lietuvių kalbos etimologinį žodyną parengė vokietis Ernstas Frenkelis – tai buvo „Litauisches etymologisches Wörterbuch“, išleistas 1965 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]