Ginklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ginklas – žmogaus naudojamas įrankis kovai arba medžioklei. Teoriškai, bet koks daiktas gali būti naudojamas kaip ginklas, tačiau ginklais vadinami tik specialiai šiam tikslui sukurti įrankiai.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Rankiniai ginklai skirstomi į šaltuosius ir parakinius.

Šaltieji ginklai pagal kaunamąjį principą skirstomi į šias grupes:

  1. Smogiamieji (triuškinamieji) ginklai (lazda, kuoka, vėzdas, buožė, spragilas, blokštas, rimbas) – jų kaunančioji dalis yra buka, žeidžia traiškydama arba kontūzydama.
  2. Duriamieji ginklai (stiletas, ietis, rapyra, končiaras). Jų kaunančioji dalis yra duriantis antgalis arba geležtė.
  3. Kertamieji ginklai (įvairūs kalavijai, mačetė, kirvis, kovos dalgis, čakra). Jų kaunančioji dalis yra ašmenys, kuriuos turi ginklo geležtė ar galva arba pats ginklo „kūnas“ (pvz., čakros).
  4. Kaustantys ginklai (lasas, kovos tinklas) – priešininkas sukaustomas jo kūną apvejant lanksčiomis ginklo dalims.
  5. Kombinuoto veikimo ginklai – jie veikia derindami kelis žeidimo būdus. Pvz., lenktas kardas ar jataganas derina tris kovimo galimybes – kirtimą, dūrimą, pjovimą. Nors, iš tikrųjų, daug ginklų rūšių leidžia naudoti kelis kovimo būdus. Daugelis kalavijų tinka tiek kirsti, tiek durti (o kertant su patraukimu kalavijas ir pjauna). Akinakas, gladijus ir ragotinė skirti durti, bet jais galima ir kirsti.

Pagal veikimo nuotolį jie skirstomi į:

  1. Kirstynių ginklai – jais kaunamasi juos nuolat laikant rankose. Tai durklas, kalavijas, kirvis, ietis, buožė, plunksnius, čekanas, alebarda ir daug kitų ginklų.
  2. Svaidomieji ginklai – jie sviedžiami tiesiogiai į taikinį ir kovimo momentu jie skriedami smogia. Tai akstis, svaidomasis peilis, tomahaukas, bumerangas, tiesiog akmuo… Svaidomuosius ginklus varo žmogaus raumenų perduota energija, kuri nėra sukaupiama kokiame nors pavidale.
  3. Šaunamieji ginklai – jie (lankas, arbaletas, svaidyklė) paleidžia tam tikrą sviedinį (strėlė, akmuo), kuris ir kauna taikinį. Sviedinio paleidimui naudojama ne tiesioginė žmogaus raumenų energija, o sukaupta energija. Lankas ir arbaletas naudoja sulenkto lanko potencinę energiją, svaidyklė – ratu skriejančio akmens kinetinę energiją (kuri kaupiama greitinant sukimą).

Parakiniai ginklai atsirado XIV-XV a., išradus paraką. Pagrindinės parakinių ginklų grupės – šaunamieji ginklai (patranka, arkebūza, muškieta, pistoletas), raketos, granatos, minos.

Parakiniai šaunamieji ginklai priskiriami prie tolimojo veikimo ginklų. Didelę įtaką šaunamųjų ginklų tobulinimui turėjo balistikos tyrimai. Šaunamieji ginklai, kuriuos naudoja vienas žmogus vadinami rankiniais (šautuvas, pistoletas, revolveris). Pabūklai, kurių kalibras didesnis nei 20 mm, priskiriami artilerijai. Šaunamieji ginklai, kuriuose parako dujų energija be kulkos ar sviedinio išmetimo dar panaudojama tūtelės išmetimui ir užtaisymui, vadinami pusiau automatiniais (užsitaisantys būna pistoletai, šautuvai). O jei ta energija panaudojama ir iššovimui – tai ginklas yra automatinis (pvz., kulkosvaidis).

Cheminės medžiagos (dujos), vartojamos kare prieš gyvąsias pajėgas, vadinamos cheminiu ginklu. Po Antrojo pasaulinio karo vienu iš pagrindinių didžiųjų valstybių ginklų tapo atominė bomba, kuri naudota atgrasinimui nuo puolimo. Cheminis, branduolinis ir biologinis ginklai vadinami bendru masinio naikinimo ginklų pavadinimu.

Ginklams neretai priskiria ir šarvus, tuomet jie vadinami gynybine ginkluote.

Commons-logo.svg Vikiteka: Ginklas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka