Dzūkijos nacionalinis parkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dzūkijos nacionalinis parkas
IUCN Category II (Nacionalinis parkas)
Dzukijos nacionalinis parkas.png
Vieta: Dzūkija, Lietuva
Artimiausias miestas: Druskininkai
Žemėlapis rodantis Dzūkijos nacionalinis parkas vietą.
Dzūkijos nacionalinis parkas
Koordinatės: 54°03′40″N 24°24′03″E / 54.06111°N 24.40083°E / 54.06111; 24.40083Koordinatės: 54°03′40″N 24°24′03″E / 54.06111°N 24.40083°E / 54.06111; 24.40083
Plotas: 550 km²
Įkurtas: 1991 m.
Commons-logo.svg Vikiteka: Dzūkijos nacionalinis parkasVikiteka
Marcinkonių bažnyčia

Dzūkijos nacionalinis parkasLietuvos valstybinis parkas, įkurtas 1991 m. gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti.

Pagrindiniai uždaviniai – išsaugoti Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui.

Parkas yra pačiuose Lietuvos pietuose, direkcija – Merkinėje. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas – 55 920 ha. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95 %), o mažesnioji – Alytaus (apie 4 %) ir Lazdijų (apie 1 %) rajonuose. Parko teritorija prateka Ūla, Merkys, Nemunas. Parke dirba daugiau nei 200 žmonių, jo teritorija padalinta į 10 girininkijų.

Nacionaliniame parke galima susipažinti su Dzūkijos gamtos vertybėmis, šilinių, panemunių ir gruntinių dzūkų buitimi, tradicijomis ir papročiais.

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Nemunas ties Merkine
Ūla

Beveik visas parkas įkūrtas dalyje Dainavos girios miškų masyvo, tad jame miškai užima 85 proc. teritorijos. Yra savitos žemyninės kopos Marcinkonių, Musteikos, Lynežerio ir Grybaulios apylinkėse, įspūdingi Ūlos ir Nemuno skardžiai, Grūdos ir Straujos slėniai. Parke galima pamatyti visą upių ir upelių (iš viso – daugiau nei 30) įvairovę – nuo mažyčių šaltinėlių iki Nemuno. Ypač įdomus Skroblaus upelis su gausiais šaltiniais, šaltavandenė Ūla.

Miškuose vyrauja kerpiniai ir brukniniai pušynai su savitomis šilumamėgėmis augalų ir vabzdžių rūšimis, grybų gausa. Didesni pelkynai susitelkę pietinėje dalyje, ten peri kurtiniai, tetervinai, gervės. Kaimų apylinkėse galima pamatyti žalvarnius, kukučius, griežles. Upėse neretos ūdros, bebrai, gyvena kiršliai, upėtakiai. Migracijų metu paukščius galima stebėti Kabelių ir kituose žuvininkystės tvenkiniuose. Parke gyvena ir veisiasi vilkai, didžiosios miegapelės, aptiktos didelės šikšnosparnių kolonijos. Yra vienintelė Lietuvoje šoklių rūšis – beržinė sicista, taip pat gyvena lygiažvyniai žalčiai. Parkas garsėja smėlingiems biotopams būdingais bitiniais plėviasparniais.

Dzūkijos NP yra 4 pažintiniai takai. Gausu drevėtų pušų – senovinės bitininkystės reliktų, įspūdingas Ūlos akies šaltinis, didžioji Jonionių griova, Ūlos skardžiai prasigraužę pro žemyninių kopų ruožą. Margionyse, Bobos daržo šaltinyje iš povandeninio urvo prasideda gausiai šaltinių vandens maitinamas Skroblus, kurio vandeningumas per 17 km padidėja beveik 100 kartų.

Musteikos rezervatui priklauso pelkynai, susisiekiantys su Čepkelių valstybiniu rezervatu. Populiariausios regyklos yra ant Merkinės, Liškiavos piliakalnių. Parko pakraštyje, prie Čepkelių raisto, yra pastatytas apžvalgos bokštas, iš kurio atsiveria rezervato toliai.

Ypatingi gamtos ir kultūros paminklai, esantys parke, – drevėtos pušys. Jų yra kelios dešimtys – tvirtų, ne visada labai aukštų, tačiau turinčių iki 70–90 cm skersmenį. Senieji medžiai įdomūs tuo, kad juose jau prieš 100 metų buvo išskaptuotos pailgos vertikalios drevės bitėms gyventi. Kartais tokios drevės būdavo iškalamos aukštai nuo žemės, kad meškos medaus nepasiektų, o patys žmonės prie jų lipdavo specialiu iš pintų virvių pagamintu geiniu. Vėliau bites imta laikyti tokių drevių (dzūkiškai – „dravių“) nuopjovose – kelminiuose aviliuose. Dar ir dabar jų galima rasti Musteikos, Margionių, Zervynų ir kituose kaimuose.

Kultūros paveldas[taisyti | redaguoti kodą]

Prie Nemuno, Merkio ir Ūlos gausu akmens amžiaus stovyklaviečių. Istorine praeitimi ir gražiais vaizdais garsūs Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, Liškiavos alkakalnis. Girinių dzūkų kaimuose apie Marcinkonis išliko tradicinė kaimų struktūra ir žemėnauda, daug vertingų XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios pastatų. Musteikos, Zervynų, Dubininko, Lynežerio kaimai paskelbti architektūros paminklais. Savo grožiu garsėja Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno kompleksas, Merkinės bažnyčia, kur gausu dailės paminklų.

Nemunas ties Liškiava
Kryžiai Zervynose

Parko gyvenvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbesnės Dzūkijos nacionalinio parko gyvenvietės:

Laisvalaikis ir pramogos[taisyti | redaguoti kodą]

Dzūkijos NP yra vieni grybingiausių miškų Lietuvoje (voveraitės, baravykai, žaliuokės ir kiti grybai), gausu mėlynių. Maudytis geriausiai tinka Lizdų, Gelovinės, Pakelinio, Ešerinio, Mekšrinio, Kastinio ežerai. Baidarėmis galima plaukti Ūla ir Merkiu. Plaukiant Ūla, parko direkcijoje reikia įsigyti mokamą leidimą. Siūlomi 4 maršrutai dviratininkams, vienas jų paženklintas. Dviračius ir baidares nuomoja Marcinkonių informacijos centras. Keliaujantiems pėsčiomis pažymėti 6 maršrutai. Įrengta 15 stovyklaviečių, dažniausiai prie nedidelių šio krašto ežerų bei upių ir prie šaltavandenių šaltinių. Marcinkonyse, etnokultūros ir gamtosauginio švietimo centro svečių kambariuose galima apsistoti. Yra kelios kaimo turizmo sodybos. Organizuojamos ekskursijos, tradicinių amatų mokymai, teikiamos gidų paslaugos.

Kelionę pėsčiomis labai patogu pradėti iš Marcinkonių geležinkelio stoties ir pėsčiomis pasiekti giriose išsimėčiusius etnografinius kaimus, daug „sravių“ upelių ir „šalcinių“. Marcinkonyse galima trumpai pasivaikščioti 3,6 km Girinio sveikatingumo taku, o aplink kaimą veda 13 km pažymėtas takas.

Parko ir Čepkelių rezervato teritorijoje įrengtas 1,5 km ilgio takas žemyninių kopų ir aukštapelkės gamtai pažinti. 2 km ilgio Merkinės botaninis takas prasideda prie Merkinės piliakalnio ir vingiuoja per Merkio ir Nemuno santakos pievas bei miškus. Parengti 4 dviračių maršrutai (16–64 km ilgio), vienas jų – po Margionių ir Kapiniškių apylinkes – pažymėtas. Marcinkonių informacijos centras nuomoja dviračius.

Tinkamiausi maudytis – Merkinės apylinkių ežerai. Upės tinka trumpoms ar ilgesnėms kelionėms baidarėmis ir kanojomis. Marcinkonyse siūloma ne tik pernakvoti ar pakeliauti po apsnigtus girių kaimelius, bet ir ilgais žiemos pavakariais pasimokyti tradicinių amatų. Parke švenčiamos Joninės, Šv. Roko atlaidai ir Amatų diena Merkinėje, Ūlos vandens turistų maratonas.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame parke (sud. Romas Norkūnas). - Vilnius: Petro ofsetas, 2008. - 100 p.: iliustr. - ISBN 978-9955-815-65-5

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]