Mėlynialapis karklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Salix myrtilloides
Apsauga: 3(R) – Reta rūšis
Mėlynialapis karklas (Salix myrtilloides)
Mėlynialapis karklas (Salix myrtilloides)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Šeima: Gluosniniai
( Salicaceae)
Gentis: Gluosnis
( Salix)
Rūšis: Mėlynialapis karklas
( Salix myrtilloides)
Binomas
Salix myrtilloides
L., 1753

Mėlynialapis karklas (Salix myrtilloides) – gluosninių (Salicaceae) šeimos, gluosnių genties (Salix) krūmas. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis jo paplitimo arealas yra Šiaurės ir Vidurio Europa, Šiaurės Azija bei Šiaurės Amerika.

Lietuvoje labai retas augalas, radimvietės susitelkusios rytuose ir pietryčiuose. Aptinkamas Vilniaus apylinkėse, Alytaus, Anykščių, Ignalinos, Kupiškio, Šiaulių, Švenčionių, Trakų, Utenos bei Varėnos rajonuose.

Augavietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpinio tipo pelkės ir žemapelkės, aukštapelkių pakraščiai.[1] Prieraišus pelkinės liūnsargės (lot. Scheuchzeria palustris) bendrijoms. Auga nedidelėmis grupelėmis, visose radimvietėse negausus.

Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai žemas, 15-90 cm aukščio lapus metantis krūmas šliaužiančiu stiebu. Lapai ovaliai smailūs, 15-20 mm ilgio, su visai arba nedaug dantytais pakraščiais. Apatinė lapo dalis pilkšvai žalsvos ar neryškios violetinės spalvos, viršutinė tamsiai žalios. Žiedai yra 1-2 cm žirginiai.

Žydi pavasarį, tuo pačiu metu, kai atsiranda nauji lapai. Dažniausiai dauginasi sėklomis. Kryžminasi su kitais karklais – ausytuoju (lot. Salix aurita), laplandiniu (lot. Salix lapponum) ir kt.

Apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrašyta į saugomų augalų rūšių sąrašą 1962 m. Auga Čepkelių, Kamanų ir Žuvinto rezervatuose, Baranavos ir Kanio raisto botaniniuose-zoologiniuose draustiniuose. Būtina visų radimvečių apsauga, išlaikant optimalias hidrologines sąlygas. Augalai nyksta sausinant ir eksploatuojant pelkes.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos raudonoji knyga. Red Data Book of Lithuania, Vilnius, 1992, 173 p.
  1. Algirdas Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. – Vilnius: Mokslas, 1989. // psl. 50