Trikampis (ežeras)
Kitos reikšmės – Trikampis (reikšmės).
| Trikampis | |
|---|---|
 | |
| Vieta | Varėnos raj.,  Lietuva
|
| Plotas | 0,061 km² |
| Kranto linijos ilgis | 1,05 km |
| Kilmė | termokarstinė |
  Trikampis | |
| Koordinatės | 54°04′46″ š. pl. 24°20′12″ r. ilg. / 54.07944°š. pl. 24.33667°r. ilg. |
Trikampis – termokarstinis ežeras pietų Lietuvoje, Varėnos rajone, tarp Puvočių ir Rudnios kaimų, 5 km į šiaurės vakarus nuo Marcinkonių, miškų glūdumoje (Trikampio miškas)[1]. Ežero ilgis iš šiaurės į pietus – 0,36 km, plotis – iki 0,27 km. Altitudė 109,9 m. Krantai daugiausia aukšti, tik šiaurinis žemas ir pelkėtas, ištisai apaugę medžiais. Ežeras nenutekantis, priklauso Grūdos upės baseinui.
Ežero vanduo nėra skaidrus, matomumas labai nedidelis. Yra sukurta legenda, kuri byloja apie šio ežero praeitį. Vietiniai žmonės sako, kad šiame ežere yra nuskendę du pokario metų lėktuvai, tačiau jų vis dar niekas nerado.
Legenda apie ežerą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prie Trikampio ežero gyveno trys broliai milžinai. Broliai per visą savo gyvenimą kaupė turtus, kol surinko neregėto dydžio lobį. Bet milžinai buvo labai gobšūs ir kiekvieną akimirką bijojo, kad jų lobio kas nors nepavogtų. Iš tos baimės jie nutarė tą lobį gerai paslėpti ir palaidojo jį ežero dugne. Tačiau dievai prakeikė milžinus už jų godumą: paslėpę lobį nuo svetimų akių, jie ir patys jo rasti nebegalėjo. Todėl sėdi dabar trys broliai milžinai, kiekvienas vis kitame ežero krante ir atidžiai klausosi – bene kas nors jų lobį suradęs džiūgauja. O kai tik kažką išgirsta – tuoj visi trys atsiliepia. Mat labai nori savo lobį atsiimti. Todėl prie ežero girdėti trys aidai.
O viena naktis metuose milžinams būna ypatinga. Tą naktį Dievai suteikia broliams šansą išsivaduoti iš prakeiksmo. Lapkričio 3-ąją, vėlai vėlai vakare, lobis ežero dugne ima švytėti. Tuoj supuola visi trys broliai traukti jo iš ežero dugno. Ištraukę milžinai bėga su juo per mišką, tolyn nuo ežero. O tuo metu nuo vieno iš ežero krantų labai gerai matyti kaip tolsta milžinai su savo švytinčiu turtu.
Milžinai niekaip nenugali savo godumo, todėl ir čia juos lydi dievų bausmė – vos tik mėnulis pateka virš miško, lobis pranyksta iš milžinų rankų ir vėl atsiduria ežero dugne. Ir vėl milžinai dienų dienas rymo trijuose ežero krantuose, atsiliepdami į kiekvieną garsą ir nežinodami, kad nuo prakeiksmo juos išvaduoti gali tik žmogus, atradęs milžinų lobį ir panaudojęs jį geriems tikslams. Nes patys milžinai jau tikriausiai niekada neatsikratys savo godumo.