Balinis vėžlys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Emys orbicularis
Apsauga: 1(E) – Prie išnykimo ribos
Balinis vėžlys, kopuliacija (Emys orbicularis)
Balinis vėžlys, kopuliacija
(Emys orbicularis)
Apsaugos būklė

Nykstantys (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Ropliai
(Wikispecies-logo.svg Reptilia)
Būrys: Vėžliai
(Wikispecies-logo.svg Testudines)
Šeima: Baliniai vėžliai
(Wikispecies-logo.svg Emydidae)
Gentis: Emys
(Wikispecies-logo.svg Emys)
Rūšis: Balinis vėžlys
(Wikispecies-logo.svg Emys orbicularis)
Binomas
Emys orbicularis
Linnaeus, 1758
Paplitimas
Balinių vėžlių paplitimas

Balinis vėžlys (lot. Emys orbicularis, vok. Europäische Sumpfschildkröte) – balinių vėžlių (Emydidae) šeimos roplys.

Baliniai vėžliai savo gyvenamam biotope
Balinis vėžlys lietuviškoje monetoje

Šarvas alyvinės spalvos arba rudas, juodas, iki 25 cm ilgio. Kiaušinius deda į išraustą smėlyje (sausumoje) 10 cm gylio duobutę. Kiaušiniai vystosi 2-3 mėnesius. Jaunikliai į žemės paviršių išlenda tik kitais metais.

Lietuvoje labai reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Gyvena Lazdijų ir Alytaus rajonuose; čia įkurti draustiniai. Aptiktas ir Žemaitijos nacionaliniame parke. Baliniams vėžliams tinkamiausi negilūs stovintys arba lėtai tekantys vandenys - neišdžiūstančios kūdros pamiškėse, laukymėse, kur gausu nuvirtusių stuobrių ar dumblo, smėlio salelių, seklumų, kur galima šildytis. Pajutę pavojų, slepiasi vandenyje. Žiemojimui vėžliai renkasi gilesnes vietas, kurios aprūpintos deguonimi, dumble tarp medžių šaknų, šaltiniuotuose vietose, kemsynuose, kurių nesukausto įšalas. Šlaitai, kitos smėlingos vietos kiaušiniams dėti turi būti nutolusios nuo vasarojimo telkinių ne toliau kaip per 1 km. Minta vandens ir sausumos gyvūnais, daugiausiai nariuotakojais. Balinis vėžlys laikomas tik pusiau vandens gyvūnu nes gali nuo vandens telkinių nutolti net iki keturių kilometrų[2]

Gyvenimo trukmė Lietuvoje siekia 50-100 metų, o daugintis gali ir sulaukę 80 metų. Patinėliai lytiškai subręsta būdami 10 metų, patelės - 15-20 metų arba dar vėliau.

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.159 balinis vėžlys įrašytas į Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą.

Nyksta daugiausia dėl tinkamų gyvenamųjų vietų nykimo. Norint sudaryti vėžliams palankias sąlygas, savo valdoje galima įrengti dirbtinę kūdrą ar kelias skirtingo gilumo, geriausia aukštesnėje vietovėje, kad vanduo būtų skaidresnis, o į telkinį patektų mažiau trąšų. Tokioje kūdroje negalima užveisti žuvų, tačiau ateinantys atsigerti galvijai bus naudingi tuo, kad nuskabys pakrančių sąžalynus. [3]

Balinio vėžlio įamžinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Balinis vėžlys pavaizduotas Lietuvos banko 50 lt vertės monetoje (2012 m.), Seirijų herbe.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "IUCN Red List - Emys orbicularis." IUCN Red list.
  2. Ficetola, G.F. & De Bernardi, F.. „Is the European "pond" turtle Emys orbicularis strictly aquatic and carnivorous?“. Amphibia-Reptilia, 27 (3), 445–447 (2006). DOI:10.1163/156853806778190079. 
  3. Balinių vėžlių ir retųjų varliagyvių: skiauterėtųjų tritonų ir raudonpilvių kūmučių apsauga, Lietuvos gamtos fondas, sudarytojas Nerijus Zableckis, 2008 m., ISBN 978-9986-25-039-5

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Balinis vėžlys – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka