Kerpės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sieninė geltonkerpė (Xanthoria parietina)

Kerpė (lot. Lichen, angl. Lichen, vok. Flechte) – simbiotinis organizmas, sudarytas iš grybo hifų ir žaliadumblių arba melsvabakterių ląstelių. Kerpes sudarantys grybai dažniausiai yra aukšliagrybiai (95 %), kiti – papėdgrybiai.

Dumblių ląstelės turi chlorofilo, o tai leidžia jiems gyventi visiškai mineralinėje aplinkoje, organines medžiagas gaminantis fotosintezės būdu. Grybas saugo dumblius nuo išdžiūvimo ir, kai kuriais atvejais, aprūpina dumblius mineralinėmis medžiagomis, gaunamomis iš substrato. Melsvabakterės taip pat gali įsisavinti atmosferos azotą.

Kerpių sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Žinomi tokie kerpių struktūros tipai:

  • Žiauberiškosios kerpės labai prikibusios prie paviršiaus, ant kurio auga, jų negalima atskirti nepažeidžiant.
  • Lapiškosios kerpės turi į lapus panašų gniužulą, dažniausiai augantį horizontaliai substrato paviršiui. Gniužulo kraštus galima atkelti, viršutinė pusė skiriasi nuo apatinės.
  • Krūmiškosios kerpės. Jų gniužulas krūmelio, barzdos ar siūlų pavidalo. Auga vertikaliai substrato paviršiui.

Krūmiškosios kerpės neretai turi dvejopą gniužulą. Pirminis gniužulas yra panašus kaip lapiškųjų kerpių ir auga pirmiausia. Vėliau iš jo auga antrinis gniužulas.

Kerpių dauginimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Kerpes sudaro du organizmai – dumbliai ir grybai. Grybas neretai augina savo vaisiakūnius ir brandina sporas:

Kerpiu vaisiai.jpg

Tokia spora dygdama stengiasi rasti ir apraizgyti netoli esantį dumblį, sukurdama simbiozinį organizmą.

Kerpės dauginasi ir platindamos savo gniužulo daleles, kuriose iš karto būna ir grybas, ir dumblis. Tai gali būti tiesiog įprastinio gniužulo gabalėliai ar specialiai išauginami, lengvai nuo pagrindinio gniužulo atsiskiriantys dariniai.

Kerpių cheminė sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Kerpių ekologija[taisyti | redaguoti kodą]

Kerpes sudaro grybas ir dumblis. Jie vieni kitiems reikalingi. Grybai ima iš aplinkos vandenį su neorganiniais junginiais ir jį atiduoda dumbliams. Dumbliai fotosintetina organinius junginius, reikalingus grybui. Kerpės sugeria lietaus vandenį, rūko ar rasos drėgmę, o po to ją pamažu atiduoda. Taip jos drėkina miško dirvožemį. Kerpės iš aplinkos sugeria ne tik ryto rasą, bet ir teršalus. Ypač pražūtingai kerpes veikia rūgštieji krituliai, kurie susidaro pramonės įmonėms ir automobiliams teršiant orą. Rūgščiai patekus į kerpės gniužulą, jo ląstelėse sutrinka medžiagų apykaita. Tokia kerpė gali žūti.

Kerpių gamtinė ir praktinė reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Kerpės – geri indikatoriniai augalai oro užterštumui nustatyti, bent kiek užterštame ore jos neišgyvena. Iš Lietuvoje augančių šiek tiek atsparesnė yra tik sieninė geltonkerpė (Xantoria parietina). Jei nebeauga nė ji – visai blogai.

Iš kai kurių kerpių rūšių yra gaminamas lakmusas.

Kai kurios kerpės (pvz., briedragė) naudojamos kvepalų gamyboje.

Kerpėse aptinkama įvairių antibiotikų, todėl kai kurios rūšys (pav. kedenė) nuo seno buvo naudojamos žaizdoms gydyti.

Kerpės yra kai kurių gyvūnų maisto šaltinis (pvz., elninė šiurė – šiaurės elnių maistas).

Sistematika[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos raudonosios knygos kerpės[taisyti | redaguoti kodą]

Į Lietuvos raudonąją knygą yra įrašytos šios kerpių rūšys:

Lit. šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Motiejūnaitė Jurga, 2002: Lietuvos grybai. Lapiškosios ir krūmiškosios kerpės (Ascomycetes lychenisati Species foliosae et fruticosae), 13(1). – Vilnius. – 199 p.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Kerpės – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka