Čepkeliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Cepkeliu gamtinis rezervatas.png
Čepkeliai
IUCN Kategorija Ia (gamtos rezervatas)
Čepkelių raisto apžvalginis takas
Čepkelių raisto apžvalginis takas
Vieta: Varėnos rajonas, Lietuvos vėliava Lietuva
Žemėlapis rodantis Čepkeliai vietą.
Čepkeliai
Koordinatės: 54°0′0″N 24°32′0″E / 54°N 24.53333°E / 54; 24.53333Koordinatės: 54°0′0″N 24°32′0″E / 54°N 24.53333°E / 54; 24.53333
Plotas: 112,12 ha
Įkurtas: 1975 m.
Valdymas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas yra pietiniame Lietuvos pakraštyje, Katros upe išvesta Lietuvos ir Baltarusijos valstybės siena taip pat yra ir rezervato pietinė riba. Iš šiaurės ir vakarų rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku, rytuose yra apsauginė zona. Pagal administracinį Lietuvos suskirstymą Čepkeliai yra Varėnos rajone. Direkcijoje įrengta ekspozicija.

Rezervato plotas 112 12 ha, aukštapelkė sudaro 54 proc. Direkcija Marcinkonyse. Rezervatas įsteigtas 1975 m. siekiant apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės režimą, vertingą ir retą gyvūniją ir augaliją. Įkurtas vietoje 1960 m. įsteigto botaninio-zoologinio draustinio.

Čepkeliai – unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai. Didesnė rezervato miškų dalis – tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos.

Gamtos ir kultūros paminklai – drevėtos pušys.

Teritorijos raida[taisyti | redaguoti kodą]

Rezervato teritorijoje dominuoja pelkės. Jas supa žemyninės kopos, smėlinga lyguma, Katros upės slėnis – tai vis skirtingi kraštovaizdžiai su jiems būdingomis gamtinėmis sąlygomis, augalija ir gyvūnija.

Prieš keliolika tūkstančių metų dabartinę Čepkelių teritoriją buvo užlieję ledyno tirpsmo vandenys, kurie čia sunešė daugybę smėlio. Ilgainiui šis vanduo nutekėjo pietvakarių kryptimi, prieledyninis ežeras seko, aukštesnėse vietose atsidengė dideli smėlio plotai. Šaltas klimatas neleido intensyviai augti augalams. Atvirą smėlį lengvai pustė vėjas, taip formuodamas žemynines kopas, kurios dabar vakaruose ir šiaurės vakaruose juosia Čepkelių raistą.

Kopų formavimosi pradžioje pelkyno guolyje (dabartinio raisto teritorijoje) vis dar tyvuliavo vanduo. Vėliau prieledyninis ežeras dar labiau nuseko, tik žemiausiose vietose liko keletas ežerų, o dauguma jų užpelkėjo. Taip pat vietomis užpelkėjo sausumos plotai ir palaipsniui susidarė dabartinis Čepkelių pelkynas.

Reljefas[taisyti | redaguoti kodą]

Čepkelių rezervato vakaruose, šiaurės vakaruose ir dalinai šiaurėje ties raisto pakraščiu sustoję žemyninės kopos. Tai tik dalis Dzūkijos žemyninių kopų masyvo, kuris prasideda Varėnos apylinkėse ir tęsiasi link Druskininkų. Dabar šios kopos apaugusios mišku. Miškas sutvirtino smėlį ir kopos tarsi sustingo savo forma liudydamos praeityje vyravusių vėjų kryptį. Seniau, kaip ir dabar šioje teritorijoje vyravo vakarų vėjai, o kopos slinko į rytus. Čepkelių apylinkėse sutinkame įvairių formų kopų. Čepkelių pelkynuose didžiausią dalį užima aukštapelkė.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Čepkeliai iš apžvalgos bokšto

Vietovės klimatas yra vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį. Tačiau, lyginant su kitais Lietuvos rajonais, pasižymi didesniais sezoniniais temperatūros kontrastais. Raisto apylinkėse vasara bene šilčiausia Lietuvoje. Pavasarį ir vasarą vidutinė mėnesinė oro temperatūra rezervato apylinkėse 0,5-1,0 °C aukštesnė negu vakariniuose ar šiauriniuose šalies regionuose. Šilčiausias mėnuo – liepa. Jos vidutinė temperatūra siekia +17,7 °C. Šalčiausias – sausis. Šio mėnesio vidutinė temperatūra -5,4 °C. Vidutinė metinė oro temperatūra +6,2 °C.

Čia vieni didžiausių Lietuvoje paros temperatūrų svyravimai. Tam įtakos turi smėlingi apypelkio plotai. Smėlis lengvai įšyla, bet lengvai ir atiduoda sukauptą šilumą. Dėl šios priežasties čia pavasarį ilgiausiai tęsiasi ir rudenį ankščiausiai prasideda šalnos nei kitur Lietuvoje.

Vėjai dažniausiai pučia iš vakarų ir pietvakarių. Jų vidutinis greitis 3,1 m/s. Tai du kartus mažiau negu pajūryje. Vidutiniškai per metus iškrenta 673 mm kritulių. Didžioji jų dalis tenka liepos – rugpjūčio mėnesiams. Tai beveik atitinka vidutinius visos Lietuvos duomenis. Vidutiniškai per metus būna 169 dienos su krituliais. Sniegas žemę dengia apie 75-80 dienų. Tačiau neretai pasitaiko žiemų, kai sniego danga nepastovi ir išsilaiko trumpiau negu mėnesį. Šiltuoju laikotarpiu čia dažnesnės nei kitur šalyje liūtys ir perkūnija. Tokių dienų būna daugiau nei 30 per metus.

Vandenys[taisyti | redaguoti kodą]

Vanduo pelkei yra vienas svarbiausių elementų. Pelkės egzistavimui būtiną vandenį Čepkelių raistas gauna iš atmosferos kritulių. Kiminų ir iš jų susidarančių durpių dėka kritulių vanduo sulaikomas, todėl pelkė gali augti ir vystytis. Šiltuoju metų laikotarpiu garavimas iš pelkės ir nuotėkis paprastai viršija kritulių kiekį, todėl vasarą pelkė pasausėja. Labiausiai tai pastebima rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Iš pirmo žvilgsnio nepereinami liūnai sausringais metais gali visai išdžiūti. Klimatiniai veiksniai, pelkės ir apypelkio reljefo ypatumai nulemia tai, kad Čepkelių pelkė vasarą dėl išgarinimo ir nuotėkio praranda daugiau vandens nei dauguma Lietuvos pelkių ir yra sausesnė. Todėl ji sparčiau užauga mišku. Čia dažnai susidaro palankios sąlygos gaisrams kilti.

Rudenį, atvėsus orams, pelkė vėl pradeda kaupti vandenį. Aukščiausias vandens lygis pelkėje būna pavasarinio polaidžio metu, kovo – balandžio mėnesiais. Čepkelių raistas priklauso Katros, Ūlos ir Grūdos upių baseinams. Vandens perteklius iš pelkės klampupiais, upeliais ir vykstant požeminei filtracijai nuteka į šias skirtingas upes.

Vakarinės Čepkelių pelkės dalies vandenys suteka į Musteikos upelį, o šis – į Grūdą. Rytinės raisto dalies vandenys Lynupio (Peklos) upeliu nuteka į Ūlos upę.

Pietine dalimi Čepkelių raistas prisišliejęs prie Katros upės, kuri išteka iš Čepkelių raisto pietrytinio pakraščio ir valstybės siena (Lietuva – Baltarusija) daugiau nei 20 km vingiuodama renka vandenis ir iš Lietuvos, ir iš Baltarusijos pelkių, o toliau Baltarusijos teritorija plukdo vandenis į Nemuną. Rytinėje Čepkelių dalyje yra 21 pelkinis ežeras. Vieni jų, išlikę dar nuo ledynmečio – tai neužpelkėję didžiųjų ežerų likučiai. Kiti – susidarę jau pelkės vystymosi eigoje. Čepkelių aukštapelkės ežerai yra iškilusioje pelkės dalyje. Šie ežerai neišteka todėl, kad vanduo pro durpes filtruojasi labai lėtai.

Keli ežerai yra už pelkės ribų. Įdomiausias iš jų yra Lygučio (dzūk. Lygucis) ežerėlis netoli Lynežerio kaimo. Šį ežerą maitina iš pelkės atitekantys vandenys – pavasarį dažniausiai jis sklidinas vandens. Tačiau pelkei pasausėjus, vandens srautas, maitinantis šį ežerėlį nutrūksta. Lygucis pamažu senka – dalis vandens išgaruoja, didžioji dalis filtruojasi per smėlį gilyn. Ilgainiui, negaudamas vandens iš pelkės, Lygucis visai išdžiūsta. Pakilus vandens lygiui pelkėje, šis ciklas kartojasi iš pradžių.

Augalija[taisyti | redaguoti kodą]

Čepkelių raistas

Ant kopų auga unikalūs Čepkeliams būdingi kerpšiliai.

Tai šviesūs pušynai su gausia kerpių danga. Iš žolinių augalų čia įsikūrę būdingi pietų kraštams augalai: kelerija, guboja, smiltyninis gvazdikas, kudlė.

Kerpšiliuose žiemą, vasarą žaliuoja meškauogės, kadaise tarnavusios vietoj rūtų įvairiose apeigose. Gausiausi Čepkeliuose įvairūs pušynai.

Vienuose jų žolių – krūmokšnių dangoje vyrauja viržiai, kitų – mėlynės, trečių – melvenės. Kartais medžių arde kartu auga beržai, drėgnesnėse vietose eglės.

Beržynus Čepkeliuose aptinkame salose ir pusiasaliuose, kur derlingesnis dirvožemis.

Beržynuose, kurių pomiškyje auga liepos, klevai, o trake – lazdynai, ožekšniai, pavasarį pražysta žibuoklės, kvapieji lipikai ir ypač retos svogūninės dantažolės. Pietrytinėje rezervato dalyje išplitę eglynai su ąžuolais.

Jiems atstovauja ir Ąžuolų sala. Čia tebeguli prieš pusšimtį metų nukirsti, bet neišvežti šimtamečiai ąžuolai, stiebiasi nauja ąžuolų karta.

O tarp žolynų žydi nuostabios orchidėjos – plačialapės klumpaitės.

Manoma, kad jei žmonės vietoj iškirstų miškų nebūtų sodinę pušų ir eglių, čia dabar vešėtų savaime atsikūrę ąžuolynai. Tokiose salose lizdus slepia juodieji gandrai.

Palei Katros upę ir pietvakarinėje Čepkelių dalyje paplitę juodalksnynai. Vieni jų su viksvomis, purienomis, vilkdalgiais, pelkiapaparčiais sunkiai praeinami pavasariais. Kiti sausesni su eglėmis ir uosiais pomiškyje ir vešliu žolių bei puskrūmių aukštu, kuriame auga katuogės, medutės, vilkauogės, pataisai. Samanų patalas čia taip pat visada vešlus ir įvairiarūšis.

Gyvūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Rezervate aptinkama nemažai retųjų vabzdžių, varliagyvių bei roplių rūšių. Čia gana įprasta vienintelė nuodinga šalyje gyvatė – paprastoji angis bei paprastasis žaltys. Taip pat čia yra viena iš dviejų šalyje lygiažvynio žalčio radimviečių. Čepkeliuose didelė paukščių įvairovė. Čia išlikusios stambiausios kurtinių, gervių, stulgių populiacijos Lietuvoje, gyvena kitur beveik išnykę gyvatėdžiai, didieji apuokai. Rezervate įprasti kitose šalies vietose reti paukščiai: tetervinas, griežlė, juodasis gandras, lututė ir dar daugelis kitų rūšių, kurioms Čepkeliai vis dar yra saugiu prieglobsčiu. Miškuose paskendęs ir nuo dažno trikdymo apsaugotas rezervatas – viena iš pagrindinių briedžių žiemos ganyklų šalyje.

Rezervate nekertami miškai, medžiai auga, bręsta, džiūva ir virsta sutręšę. Todėl čia geros sąlygos kurtis geniniams paukščiams – tripirščiams geniams, baltnugariams geniams, juodosioms, pilkosioms bei žaliosioms meletoms. Ir maisto pakanka, ir uoksą yra kur išsikalti. Pamiškėse uoksus užima žalvarniai, kukučiai. Salose, kur auga ąžuolai, lizdus suka juodieji gandrai.

Lankytojams[taisyti | redaguoti kodą]

Už 4,5 km į pietus nuo Marcinkonių pastatytas apžvalgos bokštas ir įrengtas 1,5 km ilgio pažintinis takas pelkės pakraščiu (Alkūnės kampo pažintinis takas). Šio tako pradžioje yra apžvalgos bokštelis, iš kurio Jums atsivers aukštapelkės platybės su salomis, Bradų ežerėliu ir raisto pušelėmis. Takelis vingiuoja pelkės pakraščiu. Eidami juo vienoje pusėje matysite aukštapelkę su būdingiausiais jos augalais, o kitoje – mišku apaugusias žemynines kopas. Tai ypatinga vieta. Čia susitinka šiaurė ir pietūs. Kiek paėję rasite lentelėmis grįstą taką, sukantį gilyn į pelkę. Jis baigiasi poilsio aikštelėje.

Rezervate lankytis galima tik su rezervato darbuotojais. Paukščių perėjimo metu, nuo balandžio 1 d. iki liepos 1 d., ekskursijos draudžiamos. Marcinkonyse, rezervato direkcijos pastate, yra Čepkelių rezervato gamtos ekspozicija.

Faktai ir skaičiai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Bendras rezervato plotas 11 212 ha
  • Atstumas tarp pelkės pakraščių rytų – vakarų kryptimi apie 12 km
  • Čepkelių raisto plotas 5858 ha
  • Pelkės pakraščių ilgis apie 83 km
  • Pelkėje priskaičiuojama daugiau nei 80 salų ir salelių
  • Aukščiausiai iškilusi pelkyno vieta yra 134,4 m virš jūros lygio
  • Žemiausia pelkyno vieta yra 128,5 m virš jūros lygio
  • Aukščiausia rezervato vieta (kopa) siekia 155,1 m virš jūros lygio (Jogailos-Jėgalos kalnas)
  • Žemiausia rezervato vieta yra Katros upės vaga 123 m virš jūros lygio
  • Vidutinis durpių klodo storis 2,3 m
  • Didžiausias durpių klodo storis 6,5 m
  • Čepkeliuose pagal kilmę yra 10 pirminių ir 11 antrinių pelkės ežerų
  • Didžiausias ežeras – Ešerinis. Jo plotas 14,5 ha, gylis 4,7 m

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Besidomintiems Čepkeliais yra išleista nemažai knygų, albumų:

  • E. Drobelis „Čepkeliai“ – nuotraukų albumas, skirtas Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato 30-mečiui.
  • Gražina Didelytė, Onutė Grigaitė „Raiste“, gintarė juodeikytė' – bendras mokslininkės aprašė ir dailininkės kūrinys, kuriame jos taikliai aprašė ir poetiškai iliustravo šešiolika raisto savybių.
  • E. Drobelis „Erelių žemė“ – knyga – albumas, kuriame daug fotografijų ir aprašymų apie šį nuostabų gamtos kampelį.
  • K. Balevičius „Čepkelių rezervatas“ – Remiantis tyrimų duomenimis, įdomesne stebėjimų medžiaga, leidinyje nušviečiami pietų Lietuvos ir Čepkelių apylinkių fiziniai geografiniai ypatumai
  • K. Balevičius „Čepkeliai“ – seniai išleista knygelė, kurioje viskas išdėstoma suprantama kalba, yra apie 20 iliustracijų su paaiškinimais.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]