Ūdra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lutra lutra
Apsauga: 5(Rs) - Atkurta rūšis
Ūdra (Lutra lutra)
Ūdra (Lutra lutra)
Apsaugos būklė

Beveik nykstantys (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Carnivora)
Šeima: Kiauniniai
(Wikispecies-logo.svg Mustelidae)
Gentis: Tikrosios ūdros
(Wikispecies-logo.svg Lutra)
Rūšis: Ūdra
(Wikispecies-logo.svg Lutra lutra)
Paplitimas
Paplitimas
Binomas
Lutra lutra
Linnaeus, 1758

Ūdra, europinė ūdra (lot. Lutra lutra, angl. Otter, vok. Fischotter) – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Natūralių priešų praktiškai neturi, bet rimtais konkurentais gali būti audinės.

Veikli visus metus, gyvena pavieniui. Aktyviausia sutemus, baikšti. Mėgsta sraunius miškų upelius ar žolėmis apaugusius ežerus su neužšąlančiomis properšomis. Savo gyvenamojoje teritorijoje ūdra turi nuolatinį urvą ir keletą laikinų slėptuvių po medžių šaknimis ar krantų išplovose.

Valdoma teritorija nemaža. Ūdros patinas valdo ne mažiau kaip 16 km upės atkarpos. Ūdrų patelės su jaunikliais užima mažiau teritorijos, kuri priklauso jauniklių tėvui. Naktimis ūdros apeina savo valdas, išmatomis pažymi ribas. Nevengia bebrų kaimynystės.

Gerai nardo ir plaukia. Po vandeniu, neįkvėpusi, gali nuplaukti 400 m, kartais išvysto net 11-14 km/val. greitį.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Paplitusi visoje Europoje, beveik visoje Azijoje ir nedidelėje Šiaurės Afrikos dalyje.

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Ūdra

Ilgis – nuo 50 cm iki 1 m. Gyvūno aukštis – 30 cm. Sveria 6-10 kg. Uodega raumeninga, plokščia, gali būti 25-55 cm ilgio. Uodegos storumas priklauso ir nuo ūdros įmitimo, nes čia kaupiasi riebalų atsargos. Kūnas ištįsęs, aptakus. Pėda panaši į šuns, tik ne su 4, o su 5 pirštais.

Ausys beveik paslėptos plaukuose. Ūdrai nardant, ausų angos ir šnervės užsidaro. Stiprūs žandikauliai ir aštrūs dantys leidžia patikimai sugriebti žuvį. Šlapias kailis yra labai lygus, išdžiūvęs tampa panašus į dyglius – tai padeda greičiau nutekėti vandeniui. Šeriasi nuo pavasario iki rudens, bet pamažu, todėl kailis beveik visus metus kokybiškas. Ji nebijo ir pačio šalčiausio vandens kokį galime išmatuoti Lietuvoje

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Prie vandens.

Grobiui neišranki, nors pagrindinis maistas – žuvis. Ypač mėgsta upinius vėžius ir ungurius. Taip pat medžioja vandens paukščius ir vabzdžius, varles, net kiškių jauniklius. Pabadavusi iškart gali suėsti net pusantro kilogramo žuvų. Jūrų pakrantėse gyvenančios ūdros gaudo krabus, įvairias žuvis.

Maisto ieškanti ūdra gali nuplaukti didelius atstumus. Žuvį gaudo įvarydama ją į spąstus. Ją suėda beveik visuomet krante, prilaikydama priekinėmis letenomis.

Suaugusi ūdra per dieną suėda apie 2,5 kg įvairaus maisto, o tai sudaro apie 20 % jos kūno svorio.

Dauginimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Stovinti ūdra.

Poruotis gali ištisus metus. Vieno patino teritorijoje gali gyventi kelios patelės. Patelei pradėjus rujoti, šis per keletą dienų poruojasi su ja daugybę kartų.

Po 61-74 dienų, pasaulį išvysta dažniausiai 2-4 jaunikliai. Vos gimę jie būna 12 cm ilgio ir sveria 60 g. Tėvas jauniklių nemaitina, todėl išvejamas. Pirmąsias šešias savaites jie būna silpni, minta motinos pienu. Praregi tik po mėnesio. 8-9 mėn. naktimis trumpam iš urvo išlenda į lauką. 12 mėn. jau visiškai savarankiški, bet dar kelis mėnesius gyvena su motina. Patinėliai subręsta 18 mėn., patelės – 2 metų.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena iki 20 metų.

Priešai[taisyti | redaguoti kodą]

Vilkai, lūšys. Žūva bebrų, kiaunių, mangutų spąstuose, gaudyklėse.

Veiklos žymės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Iškasti urvai;
  • Nuošliaužos vandens telkinių krantuose;
  • Maitinimosi aikštelės su maisto, ypač žuvies atliekomis;
  • Pėdos vandens telkinių pakrantėse, o žiemą- sniege.

Vertė[taisyti | redaguoti kodą]

Gražus ir savitas vandens telkinių pakrančių gyvūnas.

Gausa Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Paplitusi visoje Lietuvoje, gana dažna. 1996 m. Lietuvoje gyveno 1300 ūdrų.

Apsauga[taisyti | redaguoti kodą]

Seniau ūdros medžiotos dėl brangaus kailio, be to žvejai jas laikė kenkėjomis, naikinančiomis žuvį. Vėliau buvo madinga ūdrų medžioklė su šunimis, ypač sportinė ūdrų medžioklė. Apie 1950 m. ūdrų liko kur kas mažiau dėl vandens užterštumo. Gyvūnai žūdavo suėdę apnuodytą žuvį.

Nuo 1960 m. žvėreliai daugelyje šalių imti saugoti. Šiuo metu jų yra labai nedaug. Didėti ūdrų populiacijai trukdo vis populiarėjančios įvairios vandens sporto šakos, žvejyba ir tai, kad patys gyvūnai labai lėtai dauginasi. Jas nubaido bet koks triukšmas, dažnai nusižiūri brakonieriai. Centrinėje Europoje ūdros veisiamos nelaisvėje, po to paleidžiamos į laisvę.

Nuorodos

Commons-logo.svg Vikiteka: Ūdra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. "IUCN Red List - Lutra lutra." IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2012-01-14.