Nemuno kilpų regioninis parkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nemuno kilpu regioninis parkas.png
Nemuno kilpų regioninis parkas
IUCN Kategorija V (saugomas kraištovaizdis)
Nemunas ties Balbieriškiu
Nemunas ties Balbieriškiu
Vieta: Alytaus rajonas, Prienų rajonas, Birštono savivaldybė, Lietuvos vėliava Lietuva
Žemėlapis rodantis Nemuno kilpų regioninis parkas vietą.
Nemuno kilpų regioninis parkas
Koordinatės: 54°31′0″N 23°56′0″E / 54.51667°N 23.93333°E / 54.51667; 23.93333Koordinatės: 54°31′0″N 23°56′0″E / 54.51667°N 23.93333°E / 54.51667; 23.93333
Plotas: 251,71 km²
Įkurtas: 1992 m.
Valdymas: Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba

Nemuno kilpų regioninis parkas yra pietinėje Lietuvoje, direkcija Birštone. Plotas 25171 ha (miškai užima 67 proc.). Įsteigtas siekiant išsaugoti unikalų didžiųjų Nemuno kilpų ir Punios šilo kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros paveldo vertybėms.

Gamtos vertybės[taisyti | redaguoti kodą]

Parko ašis – Nemunas. Apie 60 km smarkiai vingiuotas Nemuno vidurupio ruožas sudaro tris didžiąsias kilpas. Tarp aukštų, miškais apaugusių šlaitų, atragių ir atodangų įvairiausiomis kryptimis teka upė. Veržlūs upeliukai suformavo vaizdingus kanjonus, raguvas, daubas.

Punios šilas – ypatingos botaninės vertės miškas, išsaugojęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus. Jame auga aukščiausios Lietuvos pušys bei eglės, natūralia alėja išsirikiavę Lietuvos kunigaikščių vardais pavadinti ąžuolai, randama daug saugomų augalų rūšių. Šiame šile jau 160 metų šlama aukščiausia Lietuvos pušis, siekianti 42 m. Šilo gamtiniame rezervate miškas egzistuoja be tiesioginės žmogaus įtakos. Punios šilo retenybės – juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai, didžiosios miegapelės, vidutinieji geniai. Gyvena stirnos, šernai, gana didelė tauriųjų elnių banda, daug smulkesnių žinduolių.

Keli apie 46 m aukščio maumedžiai auga Degsnės maumedyne, tarp kurių – aukščiausias Lietuvos medis Degsnės miško maumedis. [1] Aukščiausia eglė, siekusi 45 metrus, taip pat augo šiame parke, Prienų šile, tačiau XX a. pabaigoje nudžiūvo. Jos aukštį vejasi kelios Punios šile augančios pušys ir eglės.

Prienų pašonėje esančiose Nemuno salose įsikūrusi didžiulė kirų ir žuvėdrų kolonija. Nuo Nemuno krantų galima stebėti paukščių migraciją.

Vieni gražiausių peizažų iš regyklos ant Nemuno kranto prie Balbieriškio, nuo Nemuno slėnio šlaitų ir Punios bei Birštono piliakalnių. Įspūdingos Balbieriškio, Siponių, Škėvonių atodangos.

Kultūros paveldas[taisyti | redaguoti kodą]

Punios (Margirio) piliakalnis

Parko teritorijoje yra 20 piliakalnių. Patys garsiausi – Birštono Vytauto kalnas ir Punios Margirio kalnas. Aukštame Punios piliakalnyje galėjo stovėti garsi Pilėnų pilis. Nuostabūs vaizdai atsiveria nuo Pošvenčio, Naravų, Paverknių piliakalnių. Vertingi liaudies meistrų architektūros kūriniai – Prienų ir Nemajūnų medinės bažnyčios.

Po Nepriklausomybės atgavimo sukurta įdomių medinių skulptūrų ansamblių: 8 stogastulpiai kalbininko J. Kazlausko tėviškėje Matiešionių kaime, 10 kūrinių Prienų parke, Dainų kalnelis Birštone. Gražiai su gamta dera Atminimo tako skulptūros Druskų miške (Alksniakiemio miške).

Punios girininkijoje įsteigtas savitas Punios šilo muziejus. Daug įdomių eksponatų sukaupę Birštono ir Prienų krašto muziejai bei sakralinis muziejus, įsikūręs Birštone. Ekspozicija įrengta ir regioninio parko lankytojų centre.

Laisvalaikis ir pramogos[taisyti | redaguoti kodą]

Įrengtas asfaltuotas 10 km ilgio dviračių – pėsčiųjų takas Prienų-Birštono kilpoje. Pėstiesiems įrengtas 1,6 km ilgio Škėvonių gamtos takas. Yra paukščių stebėjimo vieta prie Nemuno salų. Norint apžvelgti parką iš viršaus galima naudotis Pociūnų oro uosto paslaugomis. Trokštančius ramiai pailsėti mielai priglaus Birštono sanatorijos. Žvejai mėgėjai ras ne vieną patogią vietelę meškerei užmesti.

Parke švenčiamos Joninės, vyksta Prienų miesto ir Birštono miesto šventės.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]