Korupcija
Korupcija (lot. corruptio – „gadinimas“, „papirkimas“) – piktnaudžiavimas patikėta galia siekiant asmeninės naudos. Korupcija gali reikštis įvairiose srityse: versle, sporte, religinėse organizacijose, žiniasklaidoje. Dažniausiai pasitaikančios[reikalingas šaltinis] korupcijos formos yra kyšininkavimas, piktnaudžiavimas tarnyba, prekyba įtaka, protekcionizmas, nepotizmas, mokesčių vengimas[reikalingas šaltinis], sukčiavimas[reikalingas šaltinis], karteliniai susitarimai.
Korupcijos formos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tradiciškai skirstoma į „didžiąją korupciją“ – prekyba įstatymais, teismų sprendimais bei valstybiniais užsakymais – bei „mažąją korupciją“ – policininko ar mediko papirkimas, dovanėlė dėstytojui už geresnį pažymį.
Jungtinių Tautų organizacija išskiria šias pagrindines korupcijos formas: sukčiavimas, kyšininkavimas, piktnaudžiavimas suteiktomis galiomis priimant sprendimus (piktnaudžiavimas diskrecija), prievartos panaudojimas, favoritizmas (favoritų skyrimas į aukštas pareigas), valstybės pinigų ar turto pasisavinimas/išeikvojimas bei korupcija vykdant politinę veiklą.
Korupcija gali būti apibrėžiama pagal pobūdį ir sektorius:
- Administracinė - tyčinis jau esančių įstatymų, taisyklių ir nuostatų iškraipymas juos vykdant valstybės ar ne valstybės veikėjų labui, neteisėtu ir neskaidriu būdu suteikiant privačios naudos valstybės tarnautojams.
- Politinė - kai įstatymų leidėjai įvykdo rinkimų arba referendumo suklastotų dokumentų panaudojimą, balsų sukčiavimą, tyčinį rinkimų arba referendumo dokumentų sugadinimą, sunaikinimą, paslėpimą pagrobimą.
- Viešojo arba privataus sektoriaus korupcija.
Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Seniausi duomenys apie korupciją yra Indijos karaliaus ministro Kautilos prieš du tūkstančius metų parašytas galbūt pirmas darbas apie korupciją – Arhashastra, kuriame jis aptarė šį fenomeną, bei archeologinių kasinėjimų metu atrastas XIII a. pr. m. e. Asirijos imperijos institucijos, šiuolaikinės „vidaus reikalų ministerijos“ atitikmens, archyvas su įrašais apie kyšius ėmusius rūmų tarnautojus. Jau senovės Atėnuose buvo suprantama, jog su korupcija reikia kovoti, todėl buvo rengiami visuomenės patikrinimai, siekiant užkirsti kelią kyšininkavimui. Pirmieji bandymai baudžiamosios teisės priemonėmis kovoti su korupcija Europoje sietini su 1810 m. Napoleono baudžiamuoju kodeksu, įtvirtinusiu gana griežtas bausmes. JAV ir Didžiojoje Britanijoje dar XIX amžiuje pasirodė kyšius ir interesų konfliktus draudžiantys įstatymai.
Teisinis korupcijos reguliavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- LR Baudžiamajame kodekse yra kriminalizuojamos (uždraudžiamos ir numatomos sankcijos) šios korupcijos formos: kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, piktnaudžiavimas, neteisėtas teisių į daiktą įregistravimas, tarnybos pareigų neatlikimas. Už šias nusikalstamas veikas numatomos įvairios sankcijos, pavyzdžiui, – bauda ar laisvės atėmimas iki aštuonerių metų.
- LR Nacionalinėje kovos su korupcija programoje įvertinama bendra aplinka šalyje, korupcijai įtakos galintys turėti veiksniai, išskiriamos prioritetinės sritys, pristatomi tikslai, uždaviniai, vertinimo kriterijai.
- LR Korupcijos prevencijos įstatymas (2002) reglamentuoja pagrindinius korupcijos prevencijos tikslus, prevencijos priemones ir šių priemonių teisinius pagrindus, korupcijos prevencijos subjektus ir jų teises bei parengtas korupcijos prevencijos srityje.
- LR Specialiųjų tyrimų tarnybos įstatymas reglamentuoja LR specialiųjų tyrimų tarnybos paskirtį, veiklos teisinius pagrindus, uždavinius, funkcijas, tarnybos veiklos organizavimą, taip pat numato veiklos kontrolės būdus bei pareigūnų teises ir pareigas.
- LR Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje. Įstatymo tikslas – suderinti valstybės tarnautojų privačius ir visuomeninius interesus, užtikrinti, kad sprendimų priėmime pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, užtikrinti sprendimų nešališkumą, bei užkirsti kelią korupcijai valstybės tarnyboje.
Lietuvoje yra kelios institucijos, kurių veikla susijusi su korupcija, jos kontrole ar prevencija
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Pagrindiniai šios institucijos uždaviniai - saugoti ir ginti asmenį, visuomenę, valstybę nuo korupcijos, vykdyti korupcijos prevenciją bei išaiškinimą.
Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT). Jos tikslas- užtikrinti valstybės finansų sistemos apsaugą nuo nusikalstamo poveikio, tirti teisės pažeidimus finansų sistemai bei vykdyti jų prevenciją.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK). Ši Komisija tiria valstybės tarnautojų interesų konfliktus, nepotizmo atvejus ir kitas veiklas, kurios prieštarauja valstybės tarnautojų etikai. Taip pat rūpinasi šių veikų prevencija.
Teisėsaugos institucijos – policija, prokuratūra. Šios institucijos tiria konkrečius korupcijos atvejus, vykdo kriminalinį persekiojimą, operatyvinę veiklą.
Viešųjų pirkimų tarnyba. Ši tarnyba vykdo viešųjų pirkimų teisėtumo, efektyvumo ir skaidrumo įgyvendinimo kontrolę.
Valstybės kontrolė (VK). VK siekia efektyvaus valstybės turto valdymą, atlieka finansinį ir veiklos auditą.
Korupcijos matavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sunkumai iškyla ieškant metodo korupcijos reiškiniui išmatuoti. Kadangi korupcija yra nelegali įvairių šalių ekonomikose, yra labai sunku rasti metodą, kuris padėtų atskleisti jos lygį. Daugelis tyrinėtojų teigia, kad neįmanoma išmatuoti korupcijos lygio dėl korupcijos reiškinio latentiškumo ir kultūrinio reliatyvizmo bei dėl to, jog nėra universalaus korupcijos apibrėžimo. Tačiau yra vienas tarptautiniu mastu plačiai paplitęs metodas, leidžiantis apibrėžti korupcijos lygį šalyje – tai korupcijos suvokimo indeksas (KSI). Žinoma, korupciją tiriantys užsienio mokslininkai naudoja ir savo unikalius korupcijos lygio analizės metodus, tačiau universaliausias ir objektyviausias metodas yra būtent korupcijos suvokimo indeksas[1]. Korupcijos suvokimo indeksą kasmet publikuoja tarptautinė antikorupcinė organizacija „Transparency International“. Joje įvairios pasaulio šalys suskirstytos pagal korupcijos paplitimą nuo mažiausiai korumpuotos valstybės iki korupcijos „tvirtovės“, būtent remiantis korupcijos suvokimo indeksu[2]. Korupcijos suvokimo indeksas. 2012 m. pagal Transparency International korupcijos suvokimo indeksą Lietuvai skirti 54 balai iš 100 galimų, ji užima 48-ąją vietą 178 šalių lentelėje. 2011 metais Lietuva užėmė 50 vietą iš 183 valstybių. Lietuvoje korupcija yra didesnė negu Estijoje ir Lenkijoje, bet mažesnė negu Latvijoje, Baltarusijoje ar Rusijoje, rodo tyrimas.
Korupcijos tyrimai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos korupcijos žemėlapis. Tai nuo 2004 metų vykdomas diagnostinis sociologinis korupcijos tyrimas. Remiantis nacionalinėmis sociologinėmis apklausomis bei ekspertiniais vertinimais siekiama nustatyti įvairių socialinių grupių požiūrį į institucinį bei geografinį korupcijos paplitimą Lietuvoje, jų patirtį susiduriant su korupcijos atvejais, įvertinti Lietuvos visuomenės antikorupcinį potencialą. Rezultatai rodo, kad korupcija, gyventojų nuomone, yra trečia didžiausia socialinė problema Lietuvoje. Pasak valstybės ir savivaldybių tarnautojų- pati didžiausia, įmonių vadovai jai skyrė IV vietą.[3] 2008 metų tyrimas atskleidė, kad beveik pusė Lietuvos gyventojų (44 proc.) buvo davę kyšį per paskutinius 5 metus, 2004 metais tokių gyventojų buvo 36 proc. Tuo metu verslininkų, prisipažinusių apie kyšio davimą, skaičius mažėja. 2004 metais per paskutinius 5 metus davusių kyšį buvo 46 proc. , o 2008 metais- 23 proc. Tyrimo duomenimis, labiausiai korumpuotos Lietuvoje buvo sveikatos sistemos institucijos ir policija, verslininkai dažnai minėjo miesto ir rajonų savivaldybes ir apskrities viršininkų administraciją. Sociologinio tyrimo „Korupcijos žemėlapis 2008“, kurį atliko „Transparency International“, tyrimo dalyviai korupcijos problemas Lietuvoje yra linkę sieti ne su nacionalinėmis kultūros savybėmis ar sovietmečio paveldu, bet, visų pirma, su moraliniu visuomenės nuosmukiu bei demokratinio valdymo ir administravimo įgūdžių stoka. Kaip papildomus veiksnius, kurie skatina korupcijos plitimą, gyventojai, tarnautojai ir verslininkai mini visuomenės atlaidumą korumpuotiems asmenims, žmonių, įsitraukusių į korupcinius sandėrius, nebaudžiamumą ir gėdos jausmo nebuvimą.
Nevyriausybinės organizacijos (NVO) bei jų iniciatyvos Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Korupcija skurdina visuomenę, griauna pasitikėjimą valstybe, iškreipia rinkos mechanizmus. Korupcijos sukeliami žalingi padariniai skatina žmones kurti organizacijas bei įvairiais būdais stengtis sumažinti šį reiškinį, jį geriau pažinti. Viena tokių organizacijų yra Transparency International Lietuvos skyrius (TILS). Pagrindinis TILS veiklos tikslas – organizuoti ir skatinti pilietines antikorupcines iniciatyvas Lietuvoje, vykdyti korupcijos bei su ja susijusių reiškinių tyrimus, pagal gautus rezultatus kurti prevencines priemones.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Dahlström, T., & Johnson, A. (2007). Bureaucratic corruption, MNEs and FDI. Stockholm, Sweden.
- ↑ Penkauskienė, D. (2005). Korupcija aukštosiose mokyklose: požiūriai, problemos, sprendimo galimybės. Vilnius: Garnelis
- ↑ http://www.transparency.lt/new/images//lkz2008_prezentacijafinal.pdf Archyvuota kopija 2011-12-26 iš Wayback Machine projekto.>
- Specialiųjų tyrimų tarnyba Archyvuota kopija 2013-02-05 iš Wayback Machine projekto.
- Centre for International Crime Prevention. 2002. Global Dynamics of Corruption, The Role of the United Nations Helping Member States Build Integrity to Curb Corruption
- Palidauskaitė J., Raudonienė A. (2005). Antikorupcinė kultūra kaip korupcijos priešnuodis. Skaidrumas ir korupcija Lietuvoje. Transparency International Lietuvos skyrius. Vilnius: Pravers pasaulis
- Justickis V. (2001). Kriminologija. I dalis. Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas