Japonijos okupacija Korėjoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
jap. 日本統治時代の朝鮮
kor. 일제시대 (日帝時代)

Japonijos okupacija Korėjoje
Aneksuota Japonijos imperijos
Flag of Korea (1882-1910).svg
1910 – 1945 Flag of Korea (1882-1910).svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Himnas
Japonijos himnas
Location of {{{paprastas_pav}}}
Korėja Japonijos imperijos sudėtyje
Sostinė Seulas
Religija Nėra
Valdymo forma konstitucinė monarchija
Era Pirmasis pasaulinis karas
Tarpukaris
Antrasis pasaulinis karas
 - Korėjos aneksavimas 1910 m. 1910 m. rugpjūčio 29 d. d.
 - Kovo pirmosios judėjimas 1919 m. kovo 1 d.
 - Antrojo pasaulinio karo pabaiga 1945 m. rugpjūčio 15 d.
Valiuta Korėjos jena

Japonijos okupacija Korėjoje yra Korėjos istorijos laikotarpis nuo 1910 iki 1945 m., kada šalis buvo okupuota Japonijos imperijos. Laikotarpis baigėsi Korėjos padalijimu į šiaurinę ir pietinę dalis.

Per 35 metus trukusį valdymą Japonija gan stipriai prisidėjo prie šalies ekonomikos augimo, modernizacijos, naujų technologijų įdiegimo, žemės ūkio našumo didinimo, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos gerinimo. Manoma, jog Japonijos valdymas padėjo pagrindus sparčiam nepriklausomos Pietų Korėjos ekonominiam augimui, suformavo naują verslininkų klasę. Vertinant tik iš materialinės pusės, daugumai korėjiečių Japonijos okupacija buvo naudinga. Iš kitos pusės, šalyje buvo naikinamas kultūros paveldas, veikė autoritarinė valdžios struktūra, buvo varžoma politinė, kultūrinė, visuomeninė veikla, korėjiečiai buvo žeminami ir laikomi prastesniais už japonus žmonėmis, dalis jų patyrė išnaudojimą, vergiją.

Korėjoje šis periodas vadinamas „Japonijos priverstine okupacija“ (hangul: 일제 강점기, ildže gangdžomgi; handža: 日帝强占期), „Japonijos imperiniu laikotarpiu“ (hangul: 일제시대, ildže šidė; handža: 日帝時代) arba „Vė administracija“ (hangul: 왜정, vė džong; handža: 倭政), o Japonijoje kaip „Korėja Japonijos valdymo laikotarpiu“ (jap. 日本統治時代の朝鮮, nippon tōchi-jidai no chōsen).

Okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Europos imperialistinėms valstybėms keliant vis didesnę grėsmę Rytų Azijoje, Japonija, siekdama saugumo užtikrinimo, nusprendė įtraukti Korėją į savo įtakos zoną. Šalis sėkmingai pašalino kitų dviejų regiono valstybių – Kinijos ir Rusijos – įtaka, laimėdama prieš jas karus (žr. 1894–1895 m. kinų-japonų karas ir 1904–1905 m. Rusijos-Japonijos karas). Korėja į tai sureagavo bandymais paspartinti modernizaciją ir ieškoti sąjungininkų užsienyje, tačiau išliko žymiai silpnesnė už Japoniją. 1910 m. rugpjūčio 29 d. šalis oficialiai tapo Japonijos imperijos dalimi.

Ankstyvasis laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonija Korėjoje įsteigė autoritarinę, centralizuotą valdžios struktūrą, kurios viršuje buvo generalinio gubernatoriaus institucija. Naujoji valdžia nesunkiai numalšino politinio ir intelektualinio elito pasipriešinimą, tačiau jai sunkiau sekėsi kovoti su buvusiais Korėjos armijos kareiviais, žinomais Teisingumo armijos (kor. 의병, Uibjong) vardu, kurie dar kurį laiką priešinosi partizaniniame kare. Per keletą metų šalyje buvo pertvarkyta ekonomika (įsteigta moderni piniginė ir bankinė sistema), įvesti žemės mokesčiai, reformuotas švietimas. Korėjoje buvo nutiesti nauji geležinkeliai, keliai, įrengta uostų infrastruktūra, išplėsta sveikatos apsaugos sistema.

Nors Korėjos gyventojai buvo oficialiai Japonijos piliečiai, jie neturėjo jokių politinių teisių nei savo šalyje, nei Japonijoje. Korėjiečiai negalėjo dalyvauti rinkimuose į Japonijos parlamentą, o pačioje Korėjoje jokie rinkimai nebuvo vykdomi. Vienintelė iš Korėjos gyventojų sudaryta politinė institucija – Centrinė patariamoji taryba – veikė labai ribotai ir buvo neįtakinga.

1919 m. kovo 1 d. įvyko pirmosios didesnės demonstracijos, kuriomis buvo reiškiamas nepasitenkinimas Japonijos okupacija. Kovo pirmosios judėjimą paskatino tų pačių metų sausį Paryžiaus taikos konferencijoje Woodrow Wilson paskelbti Keturiolika punktų, kuriais palaikoma tautų apsisprendimo teisė. Tai sukėlė diskusijas tarp Korėjos gyventojų, ypač tarp studentų, intelektualų ir religinių lyderių, kurie nusprendė atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į Korėjos siekį tapti nepriklausoma valstybe. Tačiau šalis nesulaukė užsienio valstybių palaikymo, o kovo 1 d. vykusios demonstracijos buvo žiauriai numalšintos policijos ir armijos, žuvo keli šimtai žmonių. Nepaisant šios nesėkmės, Kovo pirmosios judėjimas buvo viena iš pagrindinių priežasčių paskatinusių Kinijoje gyvenančius politinius aktyvistus 1919 m. balandžio 13 d. Šanchajuje įkurti Laikinąją Korėjos Respublikos vyriausybę.

Demonstracijos lėmė saugumo Korėjoje sugriežtinimą, kuriuo buvo siekiama numalšinti visus nepriklausomybės idėją palaikančius judėjimus. Tuo pat metu buvo skatinamas ekonomikos liberalizavimas, padidintos Japonijos investicijos, ypač į žemės ūkį, leidžiama laisvesnė kultūrinė raiška. Trečiajame XX a. dešimtmetyje atsiranda moderni Korėjos literatūra, teatras, muzika, kinas. Politinėje sferoje iš lėto stiprėjo nacionalistinės ir komunistinės idėjos.[1]

Japonijos nacionalizmo periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Korėjos padėtis žymiai pasikeitė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai Japonijos valdžioje įsitvirtino nacionalistai. Šalis tapo svarbia išteklių baze, skirta patenkinti Japonijos karinius poreikius. Korėjoje buvo pastatytos naujos sunkiosios pramonės gamyklos, suaktyvinta gamtinių išteklių gavyba. Šalyje pastebimai išaugo darbininkų klasė, padidėjo gyventojų mobilumas, nes ieškodami geresnio uždarbio, žmonės kėlėsi iš kaimo į miestus arba emigravo į Japoniją, Mandžiūriją. Be to, daug korėjiečių buvo mobilizuoti į armiją arba priverstinai perkelti į kitas Japonijos imperijos vietas kaip pigi darbo jėga (apie 200 000 moterų buvo įtrauktos į priverstinę prostituciją). Tai vyko palaipsniui ir 1945 m. užsienyje gyveno beveik 4 milijonai (apie 16 % visos populiacijos) Korėjos civilių ir kareivių.

XX a. ketvirto dešimtmečio antroje pusėje Japonija Korėjoje pradėjo aktyviai taikyti kultūrinės asimiliacijos programą, su siekiu ateityje prijungti Korėją kaip pilnavertę Japonijos dalį. Mokyklose buvo įvesta japonų kalba, suvaržytas korėjiečių kultūros mokymasis, kalbos ir rašto naudojimas, gyventojai buvo verčiami savo vardus ir pavardes keisti į japoniškas, pradėtas stiprinti imperatoriaus kultas, populiarinamas šintoizmas. Buvo panaikintos anksčiau susikūrusios socialinės ir kultūrinės organizacijos.[2]

Korėjos skilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Korėjos padalijimas.

Po Japonijos pasidavimo Antrajame pasauliniame kare 1945 m. rugpjūčio 15 d. JAV ir Sovietų Sąjunga pasidalino Korėją nuo 38 lygiagretės atitinkamai į pietinę ir šiaurinę dalį. Rugpjūčio 24 d. sovietai įžengė į Pchenjaną ir įsteigė savo karinę valdžią, o už poros savaičių, rugsėjo 8 d., amerikiečiai įkūrė Jungtinių Valstijų karinę valdžią Seule. Veikiamos prasidedančio Šaltojo karo, abi pusės siekė, kad būsima valstybė atitiktų jų globalius strateginius tikslus, ir palaikė joms palankias šalies politines jėgas. To pasekoje su Sovietų Sąjungos pagalba šiaurėje įsitvirtino stalinistinis-komunistinis vienpartinis režimas su Kim Ir Senu priešakyje, o pietuose – JAV palaikoma demokratinė santvarka, kurioje vyravo konservatyvūs dešinieji.

Derybos dėl Korėjos suvienijimo nebuvo sėkmingos ir 1948 m. Korėjos pusiasalyje susiformavo dvi atskiros valstybės: Šiaurės ir Pietų Korėja.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2002. 13-35 psl.
  2. Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2002. 36-45 psl.
  3. Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2002. 46-65 psl.