Ninpumuna
Ninpumuna – su sūriosiomis versmėmis siejama deivė Mesopotamijos mitologijoje.
Dievavardį galima versti kaip „sūriosios versmės viešpatė“.[1][2] Žodis pu3-mun ('sūrioji versmė') pirmąsyk paliudytas ankstyvuoju dinastiniu laikotarpiu datuojamame įraše.[3] Leidinyje Reallexikon der Assyriologie und Vorderasiatischen Archäologie pateikiama dievavardžio perraša dNin-TÚL-mun-na,[1] tačiau naujesniuose leidiniuose nuosekliai vartojama perraša Ninpumuna.[4][2][5] Mark E. Cohen deivę Ninpumunna jau įvardijo 1993 m. išleistoje monografijoje.[6]
Daroma prielaida, kad Ninpumuna buvo siejama su požemio pasauliu.[6][1] Gali būti, kad versmės, su kuriomis ji sieta, laikytos mirties simboliu.[1] Visgi, anot A. Steiger, ateityje tyrinėjant šios dievybės įvaizdį atsižvelgtina į tai, kad druska Mesopotamijos kultūroje turėjo ir teigiamų asociacijų,[7] pirmiausia kaip vertinga prekė ar kaip ritualinio apsivalymo priemonė.[8]
Kultas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ninpumuna minima tik įrašuose iš Ūro ir Puzriš-Dagano.[3] Visi jie datuoti apytikriai tuo pačiu 40 metų Trečiosios Ūro dinastijos laikotarpio tarpsniu, didžiuma parašyti, valdant karaliams Amar-Sinui bei Ibi-Sinui.[9]
Įraše iš Puzriš-Dagano tvirtinama, kad dievo Meslamtaea žynė esanti atsakinga už avių aukojimą Ninpumunai.[10] Būta ir pačios deivės šventikų; apie tai sprendžiama iš to, kad įraše iš tos pačios vietovės minima „Ninpumunos saĝĝa“ (šiame tekste rašoma apie tai, kas pristatoma Usagai, galbūt karališkosios šeimos nariui, ir amoritui Naplanumui).[5] Žodį saĝĝa galima versti kaip „šventyklos administratorius“.[11] Viena ceremonija, kurioje figūravo Ninpumuna, vyko Ninsunės šventykloje, panašu, kad ją prižiūrėjo tuometinis karalius Šu-Sinas.[12] Deivė sutinkama ir ketvirtajame rituale[4] iš jų virtinės, susijusios su to paties valdovo laidotuvių apeigomis (rasta Puzriš-Dagane).[13] Pasak teksto, šiai deivei aukoti gyvūnai (drauge su Ninšubur, Bau, Belet-Šuhnir, Haja, įvairiomis Inanos manifestacijomis, Šamašu, Meslamtaea, Geštinana, Alatum, požemio pasaulio vartų sargu Bitu, sudievintu karaliumi Amar-Sinu, taip pat didvyriu Gilgamešu).[4] Manoma, kad aukų gavėjai gali būti išdėstyti atsitiktine tvarka.[14]
Įrašuose iš Ūro Nipumuna paminėta dviejuose aukojimų sąrašuose, abiejuose jai aukojama drauge su Ninazu, o viename – dar ir su Ningirida, Ningišzida, Ninazimua, Ala bei dievybe, kurios vardas iki galo neišliko.[6] Panašios Nipumunos sąsajos su požemio pasaulio dievybėmis dažnai paliudytos ir kituose šaltiniuose.[1] Deivė taip pat paliudyta ryšium su Alamušu bei Ninurima.[15] Remdamasi Nipumunos sąsaja su Ningišzida, A. Steiger iškėlė versiją, kad ji galėjo būti garbinama Gišbandoje, pastarojo dievo kulto centre.[12]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Cavigneaux & Krebernik 1998, p. 507.
- ↑ 2,0 2,1 Staiger 2010, p. 225.
- ↑ 3,0 3,1 Staiger 2010, p. 226.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Katz 2007, p. 176.
- ↑ 5,0 5,1 Hernández 2013, p. 692.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 Cohen 1993, p. 468.
- ↑ Staiger 2010, pp. 232–233.
- ↑ Staiger 2010, pp. 231–232.
- ↑ Staiger 2010, p. 232.
- ↑ Staiger 2010, pp. 226–227.
- ↑ Hernández 2013, p. 689.
- ↑ 12,0 12,1 Staiger 2010, p. 227.
- ↑ Katz 2007, p. 174.
- ↑ Katz 2007, p. 179.
- ↑ Staiger 2010, p. 228.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Cavigneaux, Antoine & Krebernik, Manfred (1998)
- Cohen, Mark E. (1993). The cultic calendars of the ancient Near East. Bethesda, Md.: CDL Press. ISBN 1-883053-00-5. OCLC 27431674.
- Hernández, Jorge (2013). „The Role of the Saĝĝa in Ur III Based on the Puzriš-Dagān Texts“. Time and History in the Ancient Near East. Penn State University Press. pp. 689–704. doi:10.1515/9781575068565-059.
- Katz, Dina (2007). „Sumerian Funerary Rituals in Context“. In Laneri, Nicola (red.). Performing death: social analyses of funerary traditions in the ancient Near East and Mediterranean. Chicago: The Oriental Institute of the University of Chicago. ISBN 1-885923-50-3. OCLC 156832396.
- Staiger, Annabelle (2010). „Ninpumuna, die Herrin des Salzbrunnens“. In Shehata, Dahlia; Weiershäuser, Frauke; Zand, Kamran V. (eds.). Von Göttern und Menschen: Beiträge zu Literatur und Geschichte des Alten Orients. Festschrift für Brigitte Groneberg. Cuneiform Monographs (vokiečių). 41. Brill. pp. 225–236. doi:10.1163/9789004187474_014. ISBN 978-90-04-18748-1. Nuoroda tikrinta 2022-10-01.
