Nabu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Nabu (akad. 𒀭𒀝) – dievybė Mesopotamijos mitologijoje. Laikytas rašto dievu, raštininkų globėju. Ilgainiui jam priskirta ir kitų funkcijų. Nabu tapo išminties dievybe, perėmė kai kurias dievo Ninurtos funkcijas ir pradėtas sieti su žemės ūkiu. Galiausiai Nabu svarba dar labiau išaugo, jis imtas laikyti likimo dievybe. Nabu sutuoktinė buvo likimo deivė Tašmetu, vėliau – Nisaba. Mituose, kaip gana vėlyva dievybė, nėra minimas.[1]

Nabu garbintas Ebloje, todėl manoma, kad iš pradžių tai buvo vakarų semitų dievybė, kurios kultas Mesopotamiją pasiekė II tūkst. pr. m. e. pradžioje, migruojant amoritams. Tuo laikotarpiu, manoma, išplito ir Marduko kultas. Šios dievybės buvo glaudžiai susijusios, tačiau jų ryšys laikui bėgant keitėsi. Iš pradžių Nabu laikytas Marduko raštininku ir pasiuntiniu. Marduko kulto centras buvo Babilone, o Nabu – gretimame Borsipos mieste, kur buvo jam skirta E-zida šventykla.[2] Marduko bei Nabu ryšys gali būti ir antraeilis, susiklostęs dėl geografinio Babilono ir Borsipos miestų artumo.[3] Vėliau, Kasitų dinastijos laikais, imtas laikyti Marduko ir Sarpanitu sūnumi, raštininkų globėju (šį vaidmenį perėmė iš deivės Nisabos).[2] Per babiloniečių Naujųjų metų ceremoniją Nabu statula iš Borsipos šventyklos būdavo nugabenama į Babiloną. Taip Nabu simboliškai aplankydavęs tėvą Marduką.[1]

Nabu kultas buvo paplitęs ir Asirijoje. Pirmąją Nabu šventvietę pastatė Šalmaneseras I XIII a. pr. m. e. Ašūre. Vėliau jų pastatyta Ninevijoje, Kalache, Dar Šarukine. Nuo Sargono II laikų Nabu buvo svarbi asirų dievybė, jo vardas neretai aptinkamas to laikotarpio karališkuosiuose įrašuose, taip pat asmenvardžiuose, laiškuose, maldose. Teigiama, jog Asirijoje Nabu perėmė nemažai Marduko funkcijų, nes pastarasis, kaip Babilonijos karalystės vyriausiasis dievas, buvo nepriimtinas asirams.[2] Nabu svarba ypač išaugo, valdant Asirijos karaliams Esarhadonui (680–669 m. pr. m. e.) bei Ašurbanipalui (668–627 m. pr. m. e.).[1] Ašūre rastame užkalbėjime vadinamas dievo Ea sūnumi.[3]

Naujosios Babilonijos karalystės laikotarpiu Nabu buvo tapęs vienu iš aukščiausių dievų, palaipsniui ėmė išstumti Marduką. Laikytas Likimo lentelių raštininku, kai kada manyta, kad jam šios lentelės patikėtos.[2] Nabu kultas Mesopotamijoje išsilaikė ir žlugus Naujosios Babilonijos karalystei, graikai jį sutapatino su Apolonu. IV a. pr. m. e. kultas paplito už Mesopotamijos ribų Anatolijoje bei Senovės Egipte aramėjiškai kalbančiųjų bendruomenėse. Nabu ir kitų Mesopotamijos dievybių kultas pirmaisiais Romos imperijos metais dar buvo išsilaikęs centrinėje bei šiaurės Sirijoje (Palmyroje ir Dura-Europe) ir gyvavo bent iki II m. e. a.[1]

Nabu simboliai – molio lentelė ir stilius. Kai kada vaizduojamas stovintis ant gyvatės-slibino ir laikantis rankoje pleišto formos stilių.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 133–134. ISBN 978-0-292-70794-8.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 123–133. ISBN 9781134641024.
  3. 3,0 3,1 Набу