Du-ku
Du-ku (šum. „šventoji kalva“) – vieta šumerų ir akadų mitologijoje.[1] Tikėta, kad Du-ku esąs „ant dangaus ir žemės kalno“. Kaip teigiama, pastaroji frazė žymi metą, kai dar nebuvo atskirti dangus ir žemė. Du-ku buvo vadinamos ir įvairios šventyklos (Girsu, Nipūre ir Eridu), kurios laikytos žemiškaisiais Du-ku atitikmenimis.[2] Naujosios Babilonijos karalystės laikų įrašuose Du-ku įvardijama ir vieta svarbiausioje Marduko šventykloje Esagiloje, buvusioje Babilone. Čia Mardukas sprendęs likimus.[1]
Du-ku suprantamas kaip pasaulio kalnas, laikų pradžioje čia gyvenę dievai Anunaki, šioje vietoje dievai lėmę likimus. Be to, Du-ku laikytas kultūros lopšiu, kur atsirado žemdirbystė, gyvulininkystė, audimas ir kt. Apibūdinamas ir kaip vieta, kur ganosi avys, auga javai. Taip pat žinomas žodžių žaismas Enlilio „šventoji sterblė“ (du ku).[2]
Du-ku bandomas sieti ir su Zagroso kalnų prieškalnėmis, kur buvo palankios sąlygos žemdirbystei, kultūros raidai.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Мифы народов мира. ДУКУ , B. K. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 72. ISBN 978-0-292-70794-8.
