Sinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Antspaudas, vaizduojantis Hašhamero valdovą Iškun-Siną, greičiausiai priešais Ūro karalių Ūrnamų. Dievą Siną simbolizuoja pusmėnulio ženklas

Sinas (akad. Su'en, Sîn) arba Nana (šum.  = NANNA), t. p. Nanbras, Zeenas, Suinas (aram.  = Su'en-e) – su mėnuliu susijęs dievas senovės Mesopotamijos mitologijoje, jo nuolatinis epitetas – „kurio pakilimas – žara“ (Ašimbabaras šumerų, Naramsitas akadų).

Minimas jau pačiuose seniausiuose Uruko tekstuose (galbūt savarankiškai ir Akado atmainoje), o Faro tekstuose paliudytas tiek šumerų, tiek akadų kalbomis. Sino vardas dažnai užrašomas dantiraščio ženklu, reiškiančiu skaičių 30. Jo pagrindinė šventykla buvo Ekišnugalis Ūre. Jis laikytas Ūro globėju. Taip pat kita svarbi Nano/Sino šventykla buvo šiaurėje, Harane (čia jis buvo garbinamas podraug su ugnies dievu Nuskumi, kuris naujuoju Asirijos laikotarpiu laikytas Sino sūnumi).

Nana laikomas Enlilio ir Ninlilės palikuoniu, užgimusiu požemių karalystėje. Jam leidžiama pakilti į dangų tik tada, kai Enlilis paperka tris požemių dievus, kurie už Naną, Ninlilę ir patį Enlilį pasilikę įkaitais požemiuose. Nanos nuotaika laikoma Ningalė, o vaikai – saulė Utu, aušrinė Inana (Ištar), kartais ir Numušidas (Kazalu miesto globėjas).

Mėnulis buvo itin didelės reikšmės simbolis Mesopotamijoje, ypač aukštintas Ūro III-osios dinastijos ir Senojo Babilono laikotarpiais. Visgi, visur pabrėžta Nanos priklausomybė nuo Enlilio. Pasakojama istorija, kaip Ūro globėjas Nana laivu, prikrautu dovanų Enliliui, leidosi į Nipūrą, kad tėvas Ūro upes, miškus ir laukus aprūpintų vaisingumu ir turtais. Enlilis išpildo prašymą ir palaimina sūnų.

Taip pat žinoma sakmė apie „Nanaros laivą“, kuriuo Nana naktį keliauja dangumi, o dieną – per požemių karalystę. Nuo ankstyvųjų laikų su Nana siejami jaučio ragai, tarsi vaizduojantys pusmėnulį, todėl vienas dažniausių Nanos vardų – „jautis lazurito barzda“ (tokie atvaizdai, kuriais puošti arfų rezonatoriai, randami jau pirmosios Ūro dinastijos kapavietėse (~XXVI a. pr. m. e.)). Mėnulio užtemimas aiškintas tuo, kad septynetas demonų apsupa Siną, ir jis patamsėja. Nana kartu su savo sūnumi Utu (Šamašu) laikytas orakalų ir lemties globėju. Jis, kaip ir Utu, laikytas „dievų teisėju“.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мифы народов мира. Нанна , В. К. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.