Samana (mitologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Samana – demonas Mesopotamijos mitologijoje. Greičiausiai taip pat buvo vadinama ir javų liga, kurią galėjo sukelti kenkėjiški vabzdžiai.[1] Manyta, kad Samana veikia įgaliotas gydymo deivės Gulos.[2]

Samana minimas užkalbėjimuose, datuojamuose Senosios Babilonijos karalystės laikotarpiu. Šiais užkalbėjimais nuo demono Samanos buvo siekiama apsaugoti kūdikius, jaunus vyrus ir moteris bei prostitutes.[1] Tikėta, kad Samana labiausiai puoląs kūdikius ir prostitutes.[3] Minima, jog Samana turėjęs liūto nasrus, slibino dantis, skorpiono uodegą ir erelio nagus.[1] Šio demono buveinė – požemio pasaulis.[3]

Ankstyvuoju dinastiniu laikotarpiu Šumere (Lagaše bei dar vienoje ar dviejose vietovėse) garbinta antraeilė dievybė panašiu vardu. Šio dievo vardas buvo užrašomas įvairiai, manoma, kad buvo tariamas Saman. Minimas šumerų Lugal-e poemoje (Saman-ana). Čia jis vienas iš „žuvusiųjų didvyrių“. Nėra aišku, ar demonas Samana iš pradžių buvo tapatus šiai antraeilei dievybei.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 159–160. ISBN 978-0-292-70794-8.
  2. Joshua J. Mark. Ancient Hystory Encyclopedia. Pazuzu. Nuoroda tikrinta 2019-12-01.
  3. 3,0 3,1 Stephen Bertman. Handbook To Life In Ancient Mesopotamia. Facts On File, 2003, p. 125.