Ninhursaga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Ninhursaga (taip pat Ninhursanga, Ninhursag) – viena iš Deivės Motinos manifestacijų šumerų mitologijoje,[1] hursag viešpatė. Sutinkami šios deivės epitetai „dievų motina“ bei „visų vaikų motina“.[2] Daugelis dievų ir deivių laikyti jos vaikais.[1] Ninhursaga buvo siejama su įvairiais dievais: Enkiu (mite „Enkis ir Ninhursag“), Enliliu (laikyta jo sutuoktine ir Ninurtos motina), taip pat laikyta Šul-pa-e („laukinių žvėrių viešpačio“) žmona. Pagal šią tradiciją Ninhursaga – Enlilio sesuo.[2]

Įvairūs valdovai neretai įvardydavo save Ninhursagos sūnumis (Mesilimas, Eanatumas, Hamurabis, Nabuchodonosaras),[1][3] „Ninhursagos numylėtaisiais“. Taip tituluodavosi Mesopotamijos valdovai nuo ankstyvojo dinastinio laikotarpio iki Nabuchodonosaro I. Įrašuose valdovai skelbiasi šios deivės garbei pastatydinę šventyklas, įrengę kulto vietas. Šumero valdovai Eanatumas, Entemena bei Urukagina nurodo, jog Ninhursaga buvusi jų žindyvė.[2]

Ninhursaga minima jau Faros dievų sąraše (III tūkst. pr. m. e.). Buvo labai artimai susijusi su deive Ninmah. Garbinta Adabe, E-mah šventykloje. Siejama ir su Kešo miestu, buvo įvardijama „Belet-ili iš Kešo“ arba „toji iš Kešo“.[1] Teigiama, kad Keše taip pat būta Ninhursagos šventyklos. Yra žinomas jai skirtas šumerų himnas. Kešo šventykla Ninhursagos kulto centras buvo pradedant ankstyvuoju dinastiniu laikotarpiu ir baigiant Senosios Babilonijos karalystės laikais. Po to Kešo svarba sumenko, svarbiausiu kulto centru tapo kaimyninis Adabas. Be Kešo ir Adabo, Ninhursagos šventyklų būta Lagaše bei vietovėje, įsikūrusioje dabartinio Tel Obeido vietoje.[2]

Ninhursaga minima šumerų mite „Enkis ir Ninhursaga“. Pasakojama, kad iš Enkio ir Ninhursagos sąjungos gimsta duktė, kurią Enkis išprievartauja. Vėliau Enkis išprievartauja ir kitas dukteris, kurios viena po kitos gimsta iš kraujomaišos. Galiausiai Enkis vėl sueina su Ninhursaga, kuri pagimdo aštuonias žmonėms palankias dievybes. Šiame šumerų mite Ninhursaga dar įvardijama Nintur, Damgalnuna ir Ninsikila.[1] Ninhursaga taip pat minima šumerų Lugale poemoje, kur paaiškinama jos vardo kilmė. Pasakojama, kad dievas Ninurta nugalėjęs demoną Asagą bei jo sąjungininkus – akmenines būtybes. Iš pastarųjų (hursag uolų) Ninurta pastato kalnus, o savo motiną Ninmah pavadina Ninhursaga – „kalno viešpate“[1][2] (danų istorikas Thorkild Jacobsen hursag laiko akmeninga dykumos žeme). Kelete giesmių vadinama hursag (nedirbamų kalvų) viešpate, teigiama, kad deivė liūdi dėl sugautų laukinių gyvūnų (ypač asilų). Laikyta ir gyvūnų, kurie buriasi į kaimenes, motina.[2] Viename šumerų mito apie žmogaus sukūrimą variante Ninhursaga atlieka žmonių sutvėrėjos vaidmenį. Visgi dažniausiai šis vaidmuo tenka Ninmah.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 140. ISBN 978-0-292-70794-8.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 132. ISBN 9781134641024.
  3. 3,0 3,1 Мифы народов мира. Нинхурсаг , В. К. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.