Šamašas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Hamurabio įstatymų stela, kur vaizduojamas Šamašas, perduodantis Įstatymą Hamurabiui

Šamašas (akad. Šamaš = 𒀭𒌓) – sauliškasis dievas senovės akadų–asirų (t. p. kitų semitų) mitologijoje. Atitinka šumerų Utu. Šamašas laikytas be kito ko ir teisingumo, įstatymo dievu, dangiškuoju teisėju ir liudytoju.

Šamašas laikytas mėnulio (Nanos) ainiu. Svarbiausios Šamašo šventyklos stovėjo Sipare ir Larsoje, bet mažesnių būta ir Babilone, Ūre, Maryje, Nipūre, Ninevijoje. Kylant Šamašo kultui, kitos Mesopotamijos sauliškosios hipostazės, tokios kaip Bunenė, Ninurta, Nergalas, imtos laikyti Šamašo aspektais (pvz., Bunenė – Šamašo vežimo vadeliotojas, Ninurta – rytmečio saulė, Nergalas – vidurdienio saulė).

Šamašas kartu su Nana ir Ištar sudarė trejybę, atitinkančią Anu, Enlilį ir Ea. Šamašo sutuoktine laikoma Aja. Akadų Gilgamešo epe didvyris Gilgamešas, keliaudamas nudobti demono Humbabos, kasryt aukoja Šamašui, kad jo kelionė būtų saugi, be to, jis iš Šamašo gauna 3 ginklus bei sapnus, kuriuos aiškina Enkidu.

Karalius Hamurabis, skelbdamas savo Įstatymą, teigia, kad jis grįstas Šamašo tvarka, o pats karalius save laiko Šamašo įsikūnijimu.

Ikonografijoje Šamašas dažnai vaizduotas kaip sparnuotas saulės ratas, taip pat dažnai perteiktas liūto vaizdiniais.

Vardas Šamašas yra semitiškos kilmės ir reiškia saulę (plg. aram. ܫܡܫܐ = šemša, hebr. שֶׁמֶשׁ = šemeš, finik. 𐤔𐤌𐤔 = šmš, arab. شمس = šams – „saulė“).