Ninšubur

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Ninšubur – dievybė Mesopotamijos mitologijoje, dievų pasiuntinys, patikėtinis, šauklys (sukkal). Buvo laikomas tiek moteriškąja, tiek vyriškąja dievybe, lytis būdavo tokia pat, kaip ir dievybės, kurios pasiuntiniu tarnavo. Ninšubur minimas įvairiuose mituose, kuriuose ši dievybė – deivės Inanos arba dangaus dievo Anu pasiuntinys.[1]

Pirmosios žinios apie Ninšubur siekia ankstyvąjį dinastinį laikotarpį. Šiuo laikotarpiu Ninšubur buvo Lagašo valdovo Urukaginos dievybė globėja, taip pat aptikta apžadinė auka, kurios įraše Ninšubur pirmąkart įvardijamas dievų pasiuntiniu. Žinoma keletas teoforinių asmenvardžių, datuojamų Trečiosios Ūro dinastijos laikais. Dievybė minima šumerų šventyklų himnuose, pasak kurių, Akilo vietovėje būta jos šventyklos.[1]

Kaip deivės Inanos pasiuntinė, minima šumerų mite „Inanos nužengimas į požemio pasaulį“. Čia ji maldaudama kreipiasi į įvairius dievus, mėgindama įtikinti juos išgelbėti Inaną iš požemio pasaulio.[1] Mite „Inana ir Enkis“ Ninšubur išgelbsti Inaną nuo Enkio pasiųstų pabaisų. Šiame mite Ninšubur atlieka panašų vaidmenį kaip ir dievas Isimudas, Enkio pasiuntinys Inanai.[2]

Šumerų mituose Ninšubur vaizduojama kaip visiškai atsidavusi savo viešpatei Inanai, be to, ji pasižymi gilia išmintimi, turi ir karo dievybės bruožų. Kaip dievo Anu pasiuntinys ir sergėtojas, Ninšubur galėdavęs kada panorėjęs vaikščioti jo akivaizdoje (tokį statusą paprastai turėdavę asmens sargybiniai).[2]

Ninšubur minima ir Isino šventųjų vestuvių tekstuose, pasak jų, deivė lydi jaunąjį pas mylimąją. Šiuo atveju Ninšubur, kaip nurodo danų istorikas Thorkild Jacobsen, yra „šventoji E-anna tarnaitė“.[1]

Ilgainiui Ninšubur buvo sutapatintas su dievu Papsukalu, kuris buvo ne konkrečių dievybių, o apskritai dievų pasiuntinys. Tapatintas su žvaigždynu, atitinkančiu dabartinį Oriono žvaigždyną.[3]

Dievybės vardas šumerų kalba reiškia „rytų viešpats / viešpatė“.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 134. ISBN 9781134641024.
  2. 2,0 2,1 Pryke, Louise M. (2017), Ishtar, New York and London: Routledge, p. 94, ISBN 978-1-138–86073-5
  3. Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 141. ISBN 978-0-292-70794-8.