Anu

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dantiraščio ženklas An

Anu (An, Anas; šum. 𒀭 = *An) – šumerų mitologijos, o vėliau asirų ir babiloniečių, dangaus dievas, žvaigždynų valdovas, dievų, dvasių ir demonų karalius. Anu yra vyriausias šumerų panteono dievas, įeinantis į triadą kartu su dangaus dievu Enliliu ir vandens dievu Enkiu.

Kai kada Anu protėviu laikytas dievas Urašas, vėlesniais laikais šios dievybės buvo sutapatintos. Babiloniečių „Enuma Eliš“ epe nurodoma, kad Anu tėvai – pirmapradės dievybės Anšaras ir Kišara. Sutuoktinė – žemės deivė Uraš, vėlesnėje tradicijoje – Ki. Babiloniečiai Anu žmona laikė deivę Antu.[1]

Kultas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi dantiraščio ženklas AN gali būti suprantamas įvairiai, nėra iki galo aišku, kada An / Anu, kaip konkreti dievybė, anksčiausiai paliudytas. Visgi neabejojama, jog būtent šis dievas minimas Faros dievų sąraše (III tūkst. pr. m. e.). Be to, XXVII a. pr. m. e. Ūrą valdė karalius Mesanepada. Jo vardas reiškia „jaunuolis, kurį pasirinko An“. Aptiktas šio valdovo „dievui An, savo viešpačiui“ dedikuotas kabutis. Vėlesniais amžiais An / Anu kulto būta Uruke bei Nipūre, dievybės vardas sutinkamas karalių tituluose. Lugalzagesis (apie 2375–2350 m. pr. m. e.) ir Sargonas (apie 2334–2279 m. pr. m. e.) titulavosi An / Anu žyniais.[2]

Akadai, Mesopotamijos valdovai, užkariavę Šumerą 2334 m. pr. m. e., jį vadino Anu. Buvo laikomas dievų karaliumi. Sudarė triadą kartu su Bel ir Ea (vėlesnė Enki versija), vadinamas Pirmuoju tėvu (kaip pirmasis dievas). Manoma, kad Uruko miestas buvo Anu kulto centras, o Ištara (Inana) buvo jo žmona.

Anu simbolis – karūna su ragais. Kai kada ji vaizduojama padėta ant sosto. Šventasis gyvūnas – jautis. Antropomorfinių atvaizdų, kurie neabejotinai vaizduotų Anu, nėra žinoma.[2]

Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šumerų ir akadų mitologiniuose tekstuose An / Anu vaizduojamas kaip karalius ir dievų tėvas. Senosios Babilonijos karalystės laikų tekste „Gilgamešas, Enkidu ir požemio pasaulis“ užsimenama apie pirmykštį visatos padalijimą – An atitekę dangūs (11–12 eilutės). Kaip dangaus valdovas, šis dievas minimas ir Atrahasio mite apie tvaną.[2]

Anu buveinė – aukščiausiasis iš 3 vienas ant kito esančių dangų. Anu keliu buvo vadinama vertikali rytinio horizonto juosta. Į šiaurę nuo jos būta Enlilio kelio, o į pietus – Ea.[1]

Dažnas Anu epitetas – „dievų tėvas“. Jo vaikais įvardijamos įvairios dievybės. Įrašuose iš Lagašo, datuojamuose III tūkst. pr. m. e., kaip Anu vaikai nurodomi Gatumdug, Bau ir Ningirsu. Vėlesniuose tekstuose Anu sūnumis įvardijami Adadas, Enkis (Ea), Enlilis, Gibilis (Gira), Nana / Sinas, Nergalas, Nusku bei Šara, o dukterimis – Inana (Ištarė), Nanaja, Nisaba, Ninisina, Gula, Ninmug, Ninibru, Ninsunė ir Nungalė.[2]

Anu yra dievų Anunaki galva, jis sukūrė demonus Lamaštu, Asagą bei Sebetu. Kaip minima epe „Era ir Išumas“, Anu davęs Erai demonus Sebetu kaip ginklus, skirtus žudyti žmonėms, kai jų keliamas triukšmas pasidarysiąs nebepakeliamas (Lentelė I, 38ff).[2]

Ilgainiui dievas Enlilis savo svarba susilygino su Anu ar net jį pranoko, o jų funkcijos iš dalies ėmė sutapti. Be to, Anu buvo tapatinamas su dievu Amuru, o Seleukidų laikų Uruke – su Enmešara ir Dumuziu.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 30. ISBN 978-0-292-70794-8.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Kathryn Stevens, 'An/Anu (god)', Ancient Mesopotamian Gods and Goddesses, Oracc and the UK Higher Education Academy, 2013. Nuoroda tikrinta 2019–10–12.