Kulmo teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kulmo rotušė

Kulmo teisė (vok. Kulmer Recht) – Vokiečių ordino teisė, galiojusi viduramžiais beveik visose Vokiečių ordino valdomose srityse. Kulmo teisė suvaidino didelį vaidmenį Vokiečių ordino vykdytoje kolonizacijoje. Atsirado su Ordino įsikūrimu Prūsijoje[1].

Neskaitant kelių didesnių miestų Vokiečių ordino valdomose srityse, pvz., Braunsbergas, Elbingas, Klaipėda, kurie turėjo Liubeko teisę, ji galiojo didžiojoje ordino dalyje. 1616 m. Kulmo teisė suteikta Nidai, 1697 m. – Juodkrantei.[2][3]

Teisės šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai teisės šaltiniai (dokumentai):

1233 m. pabaigoje Ordinas suteikė Kulmo ir Torunės miestams teisių dokumentą (dar kitaip vad. Culmische Handfeste) (savivaldos privilegijas), įtvirtinusį kolonizaciją prūsų Kulmo žemėse[4].

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Iškalbingas Mažosios Lietuvos dokumentas“ Juozas Jakštas
  2. Kulmo teisė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
  3. Kulmo teisė. Mažosios Lietuvos enciklopedija, T. II (Kas–Maž). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
  4. „Mažosios Lietuvos įvykių chronologija XIII- XVI amžius “ Archyvuota kopija 2007-08-20 iš Wayback Machine projekto.