Kaimas

Šis straipsnis apie gyvenvietės tipą. Apie filmą skaitykite – Kaimas (filmas).

Etnografinis Šuminų kaimas

Vienkieminis Beržynės kaimas

Gatvinis Dirvonėnų kaimas

Kaimas – istoriškai susiklostęs teritorinis (Lietuvoje iki 1945 m. ir administracinis bendruomeninis) vienetas su gyvenviete, kuri mažesnė už miestą. XIII–XV a. kaimu buvo vadinama ir lietuvių feodalo gyvenvietė, kiemas. Kaimas, kuriame gyvenvietės ir nuolatinių gyventojų nebėra dėl politinių, demografinių ar kitų priežasčių, taip pat lieka kaimo kadastrine vietove, žymima topografiniuose žemėlapiuose. Dažniausiai kaimu laikoma iki 5 tūkst. gyventojų turinti gyvenvietė, nors kiekvienoje valstybėje šis skaičius yra nustatomas skirtingai.

Istorija

Europos kaimo raida

Viduramžių kaimo branduolį sudarė keli vienas šalia kito esantys valstiečių kiemai, tarp kurių buvo funkcinis ryšys: bendriems poreikiams skirta susirinkimų aikštė, keliai, šuliniai, kulto vietos. Kaimui priklausė netoliese esančios bendro naudojimo dirvos, vandenys, pievos, miškai. Vidurio Europoje kaimiškų gyvenviečių buvo jau keltų, romėnų, germanų laikais. Keltų kaimuose (lot. oppidum) svarbiausias verslas buvo žemės ūkis ir amatai, ypač geležies apdirbimas.

Vakarų Europoje pasibaigus Didžiajam tautų kraustymuisi kaimo plėtra pakito, ne toks svarbus tapo saugumo poreikis, kaimai kūrėsi toliau nuo pilių, didesniu gyventojų vienijimosi veiksniu tapo bažnyčia arba feodalo noras sutelkti jo žemę dirbančius valstiečius. Daugėjant gyventojų, t.p dėl vidinės kolonizacijos, žemės ūkio technikos pokyčių Karolingų epochos pabaigoje kaimai suklestėjo, juose gyveno dauguma žmonių. Ūkio požiūriu svarbus bendro lauko atsiradimas.

Vėlyvaisiais Viduramžiais Vidurio Europoje tipišką kaimą sudarė valstiečių gyvenamieji namai, su ūkiniais pastatais centre, toliau buvo aptvertos sodų valdos, už jų – ariamosios žemės plotai bei almenda – bendro naudojimo ganyklos ir miškai. Kaimo bendra nuosavybė dar buvo šulinys, bažnyčia, kapinės ir keliai. Kaimas buvo aptveriamas tvora, skirta gintis ne tik nuo laukinių žvėrių, bet ir nuo demonų.

Kaimo gyventojų tarpusavio santykiai ankstyvaisiais viduramžiais buvo labiau šeimyniniai, vėliau, išsiplėtojus kaimo bendruomenei, labiau priminė kaimo kooperatyvą, kuriame vyravo visų dalyvių bendra valia. Jai įgyvendinti renkami kaimo amtmonai, seniūnai, fogtai.

Socialiai kaimo gyventojai buvo susiskaldę. Pagal sodybų išsidėstymą kaimai buvo įvairių tipų: senovės germanų ir slavų kaimai buvo daugiausia padriko, galų – linjinio, kai kurių Afrikos (fulbiai, masajai, bantai) ir Šiaurės Amerikos (irokėzai) tautų – apskrito, o šiaurės Amerikos indėnų krikų – stačiakampio plano.

Nuo XII – XIII a. kaimuose gyveno dauguma nemiesto gyventojų, kiti gyveno vienkiemiuose, dvaruose arba sodybų grupelėse už kaimo ribų. Dėl epidemijų, feodalų žemės ūkio valdų telkimo kaimai ištuštėdavo. Miestuose plėtojantis pramonei į juos persikėlė dalis kaimo gyventojų. Dėl spartėjančios urbanizacijos vis mažesnė gyventojų dalis liko gyventi kaimuose. XX a. pradžioje kaimuose gyveno 85% pasaulio gyventojų, XXI a. pradžioje apie 51,7% gyventojų. Mažiausia kaimo gyventojų yra ekonomiškai stipriose šalyse – vidutiniškai 25,5%, daugiausia – ekonomiškai silpnose šalyse – vidutiniškai 57,9%.

Lietuvos kaimo raida

Lietuvoje kaimo gyvenviečių pirmtakais laikomos pirmos nuolatinės gyvenvietės, atsiradusios neolito laikotarpiu gyventojams pradėjus šiek tiek plačiau verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste, šioms tampant vis svarbesniais verslais. Archeologų randamos gyvenviečių liekanos datuojamos II tūkstantmečiu pr. m. e. I tūkstantmetyje pr. m. e. paplitusių įtvirtintų piliakalnių papėdėse arba netoli jų ėmė rastis įtvirtintų ir neįtvirtintų sodybų grupių. Manoma, tokia gyvenvietė vadinta vieše. V – VIII a. dalį sodybų imta kurti arčiau dirbamųjų laukų, jos vis labiau išsisklaidė po visą susidariusios lauko bendruomenės teritoriją. Manoma, kad nuo I tūkstantmečio vidurio kaimo bendruomenės žmones labiau siejo teritoriniai, o ne tiesioginės kraujo giminystės ryšiai, nors ir šie dar ilgai (kartais net iki XX a.) išliko reikšmingi. Kai kurie piliakalniai ir toliau buvo stiprinami, tapo bendruomenes valdančių valdovų (viešpačių, kunigų) gyvenvietėmis (pilimis), kiti – apleisti.

Kaip teritorijos apgyvenimo tipas kaimas visiškai išsiskyrė XIV a., kai iš gyvenviečių imta teisiškai išskirti miestus. Kunigų (kunigaikščių) ir turtingųjų (bajorai) sodybos su jiems priklausančių nelaisvųjų žmonių (šeimyna, kaimynai) trobesiais XIII – XV a. dažniausiai būdavo aptveriamos ir vadinamos kiemais arba kaimais, o lauko bendruomenės narių (laukininkų) sodybas dažniausiai sudarė vienas pastatas.

Spėjama, kad iš vieno ar kelių sodybų ilgainiui susidarė sodžius. Sodžių žemėvaldos pagrindas buvo alodinė dirbamosios žemės nuosavybė, bendruomeninė kitų naudmenų nuosavybė ir sodiečių politinė priklausomybė didžiajam kunigaikščiui. Daugėjant nelaisvųjų žmonių, ypač nuo XIV a. pabaigoje atsiradus veldamų, sodybos ir jų grupės kūrėsi ir kunigaikščio ar bajoro valdoje, aplink kiemo (kaimo) arimus, pakiemėse.

Dalį gyvenviečių XVI a. viduryje suvienodino Valakų reforma: laukininkai, kiemėnai ir dauguma pilėnų tapo baudžiauninkais, sodžiai, pakiemės, dalis išlikusių papilių gyvenviečių – kaimais. Jie tapo feodalinių valdų dalimi. Reforma panaikino valstiečių žemės nuosavybę, jų politinę priklausomybę didžiajam kunigaikščiui pakeitė feodalinė priklausomybė žemės savininkui, įgijusiam feodalinį imunitetą. Stambesnių feodalų ūkius ir gyvenvietės imta vadinti dvarais, valstiečių gyvenvietės – kaimais, arba sodžiais. Išliko ir ikireforminių gyvenviečių, pirmiausia smulkių bajorų bajorkaimių, taip pat užusienių – pavienių sodybų ir jų grupelių, nepatekusių į kaimui skirto trilaukio plotą ar po reformos išsikėlusių už taisyklingo kaimo laukų ribos. Manoma, kad iš Valakų reformos nepaliestų sodžių, taip pat pavienių sodybų tarpumiškėse ilgainiui susidarė viensėdžiai ir kupetiniai arba padrikieji kaimai. XIV – XVIII a. veikė miško verslo įmonės, kūrėsi jų darbininkų gyvenvietės būdos.

Reformos

XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje dėl agrarinio gyventojų pertekliaus mažų ūkių skaičius mažai keitėsi, buvo praktikuojama trobelninkų atodirbis, pusininkystė, gana ilgai gyvavo feodalinės liekanos – iki Pirmojo pasaulinio karo apie 50% žemės priklausė dvarininkams ir valstybei, iki XX a. ketvirto dešimtmečio buvo servitutų.

Kaimo gyvenvietes labai pakeitė XIX a. pradžioje pradėtos žemės reformos, 1907–1914 m. Stolypino reforma bei 1922–1940 m. vykdytas kaimo gyvenviečių skirstymas į vienkiemius, ypač spartus per 1922–1940 m. žemės ūkio reformą. Nors vienkiemiai buvo laikomi senųjų kaimų dalimis, iš tikrųjų jie tapo atskiromis gyvenvietėmis, beveik neturinčiomis ūkinių ar buitinių ryšių viena su kita, faktiškai nesiskyrė nuo viensėdžių, turinčių savarankiškų gyvenviečių statusą.

1940 m. TSRS okupavus Lietuvą žemė buvo nacionalizuota, ištremta daugelis pasiturinčių ūkininkų šeimų, kaimų gyventojai iki 1951 m. prievarta sutelkti į kolūkius ir tarybinius ūkius, kaimo gyvenvietė tapo atskirta nuo ūkio reikalams naudojamos pagrindinės priemonės – žemės. Senųjų kaimų laukai buvo priskirti dideliam kolūkiui arba tarybiniam ūkiui, kurį sudarė daug gyvenviečių. Neaiški pasidarė kaimo gyvenviečių teritorija, išliko tik senasis sodybų išdėstymas.

1951 m. pradėta kurti kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietes. Jų kūrimą paspartino 1967 m. pradėti dideli melioracijos darbai. Masiškai naikinamų vienkiemių gyventojus imta kelti į naujas gyvenvietes, 1985 m. jų buvo 3476 (iš jų 1038 – centrinės). Kartu 1959–1989 m. kaimų sumažėjo nuo 25 143 iki 19 529, kaimo gyventojų – nuo l 667 012 iki l 187 970.

Dabartinis kaimas

Esminių pokyčių kaime įvyko 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pasikeitė kaimo gyventojų socialinė padėtis: iširus žemės ūkio bendrovėms, įkurtoms vietoj kolūkių ir tarybinių ūkių, jų pajininkai ir kiti piliečiai, pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, Žemės reformos įstatymus tapę žemės savininkais, 1991–2003 m. įkūrė 277 970 privačių ūkininkų arba šeimos ūkių, dauguma jų smulkieji (62% turėjo iki 5 ha, 32% – nuo 5 iki 20 ha žemės).

Kaime ir toliau mažėja gyventojų, 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvos kaimuose gyveno 1 151 874 gyventojai, buvo 21 824 kaimai, iš jų 1171 – Alytaus, 2657 – Kauno, 1001 – Klaipėdos, 1567 – Marijampolės, 2812 – Panevėžio, 2618 – Šiaulių, 1255 – Tauragės, 937 – Telšių, 3823 – Utenos, 3983 – Vilniaus apskrityje. 114 369 kaimai buvo nedideli (<50 gyventojų), apie 3000 – likę be gyventojų (1959 m. Lietuvoje buvo 25 143, 1979 – 22 133 kaimai).

Dalis kaimo gyventojų, ypač jaunimo, išvyko dirbti į užsienį, daugiausia į ES šalis. Plečiantis laisvajai rinkai kuriami šiuolaikiniai, ES reikalavimus atitinkantys ūkiai, kaimo turizmo sodybos, iš dalies atgyja kaimo gyventojų tarpusavio ryšiai, kaimo savivalda (naujausiųjų laikų kaimo bendruomenė), kultūros gyvenimas.

Architektūra

Pagal sodybų (iš dalies ir dirbamųjų laukų) išsidėstymą skiriami:

• padrikasis kaimas,
• kupetinis kaimas,
• gatvinis kaimas,
• vienkieminis kaimas.

Ankstyviausiame – padrikajame kaime, kuris, kaip manoma, išsirutuliojo iš XI – XIV a. prie pilių statytų neįtvirtintų gyvenviečių, sodybos išdėstytos be aiškaus plano, taikytasi prie reljefo, jų keliai vingiuoti. Tokie kaimai daugiausia plito Žemaitijoje.

Kupetinis kaimas, kuris, manoma, XIII – XIV a. susiformavo iš padrikojo kaimo, yra didesnis už padrikąjį, sodybos statytos grupėmis, be aiškaus plano. Jie iki XVI a. Valakų reformos sudarė daugumą kaimų, daugiausia išliko Dzūkijoje, taip pat Lietuvos pietvakariuose. Kupetiniams kaimams priskiriami ir Valakų reformos nepaliesti bajorkaimiai, kurie išliko iki XX a. pradžios, Jų daugiausia buvo Vidurio Lietuvoje ir šiaurės vakaruose.

Gatviniai kaimai susiformavo vykdant XVI a. Valakų reformą, kai sodybos buvo keliamos į naujai steigiamas iš anksto suplanuotas gyvenvietes su viena pagrindine gatve. Ilgainiui susiklostė įvairių dydžių, skirtingo pastatų išdėstymo gatviniai kaimai. Labiausiai paplitę – gatviniai rėžiniai kaimai, taip pat gatviniai dvilypiai, gatviniai padrikieji, gatviniai linijiniai kaimai, kurie plito (ypač Aukštaitijoje) iki XIX a. ir sudarė daugumą Lietuvos kaimo gyvenviečių.

Vienkieminio kaimo (klostėsi nuo XIX a. pradėjus kaimus skaidyti į vienkiemius) sodybos nutolusios viena nuo kitos daugiau nei vienos sodybos plotas. Tokie kaimai daugiausia kūrėsi Vakarų Lietuvoje ir Užnemunėje.

Taip pat išskiriami bažnytkaimiai – gyvenvietės, kurių kultūrinis centras bažnyčia bei aikštė šalia jos, bei buvę kolūkio kaimai suformuoti kolektyvizacijos metu sukėlus gyventojus į kolūkį aptarnaujančią gyvenvietę.

Architektūros paminklai

Išlikę būdingesni kaimai (vadinamieji etnografiniai kaimai) paskelbti kultūros vertybėmis ir saugomi kaip liaudies architektūros paveldas. Lietuvos kaimai – architektūros paminklai: [[Vaizdas:Zizmai village.jpg|link=https://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Zizmai%20village.jpg%7Cminiatiūra%7C369x369px%7C[[Žižmai^{[neveikianti nuoroda]}]] – gatvinis kaimas]]

• Daugirdai (Alytaus raj.)
• Pakalniai (Anykščių raj.)
• Pravydžiai (Anykščių raj.)
• Švendubrė (Druskininkų sav.)
• Didžiasalis (Ignalinos raj.)
• Kudabiškė (Ignalinos raj.)
• Kukutėliai (Ignalinos raj.)
• Mėčionys (Ignalinos raj.)
• Salos (Ignalinos raj.)
• Senoji Katinautiškė (Ignalinos raj.)
• Gilužiai (Molėtų raj.)
• Tauzai (Skuodo raj.)
• Kiduliai (Šakių raj.)
• Rimašiai (Šalčininkų raj.)
• Žižmai (Šalčininkų raj.)
• Minija (Šilutės raj.)
• Skirvytėlė (Šilutės raj.)
• Mikalajūnai (Širvintų raj.)
• Kretuonys (Švenčionių raj.)
• Mėžionys (Švenčionių raj.)
• Modžiūnai (Švenčionių raj.)
• Vidutinė (Švenčionių raj.)
• Klepočiai (Trakų raj.)
• Tiltai (Trakų raj.)
• Klepočiai (Trakų raj.)
• Stasiūnai (Utenos raj.)
• Strazdai (Utenos raj.)
• Šiaudiniškis (Utenos raj.)
• Šuminai (Utenos raj.)
• Vaišnoriškė (Utenos raj.)
• Varniškės II (Utenos raj.)
• Čižiūnai (Varėnos raj.)
• Dargužiai (Varėnos raj.)
• Dubininkas (Varėnos raj.)
• Latežeris (Varėnos raj.)
• Lynežeris (Varėnos raj.)
• Musteika (Varėnos raj.)
• Zervynos (Varėnos raj.)

Kaimų demografija

Lentelė pateikiamas Lietuvos kaimų skaičius pagal gyventojų skaičių nuo 1959 iki 2001 metų:

Gyventojų skaičius	Kaimų skaičius
	1959 m.	1970 m.	1979 m.	1989 m.	2001 m.
0–5	1843	2562	3514	4597	4577
6–10	2433	2610	2931	2860	2362
11–25	5032	5214	5193	4425	4686
26–50	5221	4833	4040	2891	2680
51–100	5518	4577	3134	1908	1737
101–200	3711	3028	1889	1086	1019
201–500	1252	1187	1115	983	1009
501–1000	109	183	243	295	288
1001–2000	24	28	63	87	85
2001–3000	0	7	9	13	11
virš 3000	0	0	2	8	7
Iš viso	25143	24229	22133	19153	18461

Kaimų tipai

Lietuvoje vidutinis kaimo plotas yra 3,5 km², kaimai vienas nuo kito vidutiniškai nutolę 2 km. Priklausomai nuo dydžio ir kaimų tankumo Lietuvoje galima išskirti 4 zonas:

• Maži – nedaug (iki 50) gyventojų, didelis tankumas (virš 40 kaimų 100 km²): beveik visa šiaurės rytų Lietuva – Biržų raj., Rokiškio raj., Kupiškio raj., Zarasų raj., Anykščių raj., Utenos raj., Ignalinos raj., Jonavos raj., Ukmergės raj., Molėtų raj., Širvintų raj., Švenčionių raj., Vilniaus raj.
• Vidutiniai – apie 50–80 gyventojų ir apie 30–40 kaimų 100 km², daugiausia vidurio Lietuva: Pasvalio raj., Pakruojo raj., Šiaulių raj., Radviliškio raj., Panevėžio raj., Kėdainių raj., Kalvarijos sav., Vilkaviškio raj., Kaišiadorių raj., Šakių raj., Trakų raj., Alytaus raj., Šalčininkų raj., taip pat Telšių raj., Rietavo sav., Šilalės raj.
• Dideli – virš 80 gyventojų ir reto tankumo (iki 30 kaimų 100 km²), daugiausia šiaurės ir vakarų Lietuva: Skuodo raj., Mažeikių raj., Akmenės raj., Joniškio raj., Kretingos raj., Klaipėdos raj., Plungės raj., Šilutės raj., Tauragės raj., Jurbarko raj., taip pat Kauno raj., Lazdijų raj., Varėnos raj.
• Mišrūs – dideli kaimai ir didelis jų tankumas: Kelmės raj., Raseinių raj., Marijampolės sav., Kazlų Rūdos sav., Prienų raj.

Nuorodos

• Lietuvos kaimų kaita XX amžiuje Archyvuota kopija 2006-06-22 iš Wayback Machine projekto.
• Didžiausi Lietuvos kaimai

Vikižodynas