Kulmo žemė

Prūsų žemės XIII a. Kulmas pažymėtas balta spalva, nes jau buvo užvaldytas teutonų

Kulmo žemė (vok. Kulmerland, lenk. ziemia chełmińska) – istorinė žemė dabartinėje vidurio Lenkijoje, tarp Vyslos ir Druvinčios upių. Sostinė – Kulmas. Kiti svarbūs regiono miestai: Torūnė, Grudziondzas, Chelmža.

Kulmo žemė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1065 m. kai Lenkijos karalius Boleslovas II Drąsusis garantavo mokesčių privilegiją abatijai greta Mogilno. Dokumentuose Kulmas išvardintas greta kitų Mazovijos miestų. Žemė buvo apgyvendinta lechitų genčių. Čia persikėlė pas prūsus prieglobsčio ieškoję mozūrai. Vėliau juos nukariavo vakarų polianai. Kulmo žemė apkrikštyta XI a.

Po Boleslovo III Kreivaburnio mirties 1137 m. teritorija tapo Lenkijai pavaldžios Mazovijos kunigaikštystės dalimi. Tačiau prūsai ir pamarėnai ten nuolat rengė sukilimus ir atsikratydavo Lenkijos jungo. 1216 m. prūsai nuniokojo Kulmo miestą. 1220 m. Mazovijos kunigaikštis Konradas su kitais lenkų kunigaikščiais surengė žygį atkariauti Kulmą. Žemė tapo lenkų ir prūsų mūšių laukas, daugelis gyventojų kraštą paliko. Kadangi Mazoviją taip pat siaubė prūsai, Konradas Kulmo žemę atidavė Teutonų ordinui. Čia pradėjo keltis vokiečių kolonistai. Kulmas tapo teutonų valstybės centru ir placdarmu kovoms prieš prūsus.

Po Trylikos metų karo Kulmo žemė grąžinta Lenkijos karūnai kaip karališkosios Prūsijos dalis, sudaryta Kulmo vaivadija. 1772 m. pirmojo ATR padalijimo metu teritorija priskirta Prūsijos karalystei.