Liubavos žemė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Prūsų gentys XIII a.

Liubavos žemė (lot. terra Lubavia), Liubava – istorinė vakarų baltų prūsų žemė Kulmo žemės rytuose, Pamedės pietuose, Sasnavos vakaruose ir Mazovijos šiaurėje. Žemės pavadinimas baltiškos kilmės, prūsų kalba loba = slėnis, dauba, atitikmuo latvių kalboje lubene = pieva. [1]

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą terra Lubavia paminėta 1216 m. tarp kitų prūsų žemių, kurias užkariavo Vokiečių ordinas. Pagrindinis žemės miestas Liubava paminėtas 1260 m. Liubavos žemė nuolat buvo kryžiuočių ir Lenkijos karalystės karinių ginčų objektas, ją mini 1343 m. Kališo taika ir 1422 m. Melno taika. 1263 m. balandžio mėn. per Didįjį prūsų sukilimą šioje žemėje įvyko Liubavos mūšis, kuriame sukilėliai sutriuškino gausesnę Vokiečių ordino kariuomenę. 1466 m. Torunės taika žemė atiteko Lenkijai, nuo 1569 m. Liublino unijos ją valdė Abiejų Tautų respublika. 1772 m. per Pirmąjį Respublikos padalijimą Liubavą užėmė Prūsijos karalystė, ji priskirta Vakarų Prūsijos provincijai. Nuo 1945 m. žemę vėl valdo Lenkija.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Blažiene, Grasilda: Hydronymia Europaea, Sonderband II, Die baltischen Ortsnamen im Samland, Wolfgang Schmid Hrsg., Steiner Verlag Stuttgart 2000