Semba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Prūsų žemės

Semba (arba Sema, Sama) – Mažosios Lietuvos žemė, esanti pusiasalyje, kurį iš trijų pusių supa vandenys: iš Vakarų – Aistmarės, Baltijos jūra ir Kuršių marios, iš rytų – Deimenos upė (čia ribojasi su Nadruva), o iš pietų – Priegliaus upė (riba su Notanga).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pradžioje Semboje gyveno sembai. XIII a. žemę užkariavo Vokiečių ordinas, buvo įkurta Sembos vyskupija, viena iš keturių 1243 m. buvusių Prūsijos vyskupijų (kitos – Pamedės, Varmės ir Kulmo vyskupijos).
Į Sambiją ėmė keltis kolonistai iš Šventosios Romos imperijos, o vietiniai prūsai sembai buvo palaipsniui asimiliuojami. Sembos pusiasalyje senoji prūsų kalba išsilaikė ilgiausiai – čia ji išnyko tik XVIII a, pradžioje.

Pagal Petrą Dusburgietį Semba buvo padalinta į 15 smulkesnių vienetų (išvardinti iš rytų į vakarus, pateikti vokiški pavadinimai) – Germau, Medenau, Rinau, Pobeten, Wargen, Rudau, Laptau, Quedenau, Schaaken, Waldau, Caimen, Tapiau, Labiau, Laukischken ir Wehlau.[1]

Pusiasalis tapo Prūsijos hercogijos dalimi 1525 m., kai vienuoliškoji Vokiečių ordino valstybė tapo pasaulietine. Hercogystė 1618 m. tapo pavaldi Brandenburgo markgrafystei, o dar vėliau – Prūsijos karalystei, kurią 1701 m. paskelbė Hohencolernai. 1773 m. Semba tapo Rytų Prūsijos provincijos dalimi. Prūsija visiškai susivienijo su Vokietija 1871 m., kai atsirado Vokietijos imperija.

Po Pirmojo pasaulinio karo Rytų Prūsija tapo Veimaro Vokietijos eksklavu. 1945 m. Rytų Prūsija buvo padalinta Lenkijai ir TSRS. Semba tapo Kaliningrado srities dalimi, vietiniai gyventojai vokiečiai buvo išstumti. Semba buvo apgyvendinta atkeldintais rusais ir baltarusiais.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Simas Sužiedėlis, ed (1970–1978). „Semba“. Encyclopedia Lituanica. V. Boston, Massachusetts: Juozas Kapočius. pp. 107–108.