Piemarė
| Latvijos istorinis regionas: Piemarė | |
|---|---|
| Šalis | Latvija |
| Tautos | kuršiai |
| Kalba | kuršių |
| Laikotarpis | ~1000 m. – 1253 m. |
| Valstybės | kunigaikštystė |
| Miestai | sostinė Ezerpils |
| Valdovai | kunigaikštis Lamekins |
| |
Piemarė (latv. Piemare) – iki XIII a. vid. viena pagrindinių kuršių žemių, kurios centras buvo Ezertuvės (Seeburg). Buvo išsidėsčiusi tarp Bandavos šiaurės rytuose ir rytuose, Duvzarės pietuose bei Baltijos jūros vakaruose. Piemarės teritorija maždaug sutampa su dabartiniu Latvijos Liepojos rajonu.
Seniausias žinomas dokumentas, kuriame Piemarės žemė pirmą kartą paminėta, buvo 1230 m. gruodžio 28 d. memorandumas tarp Lamekino (Ezertuvės valdovas) ir popiežiaus Grigaliaus IX vicelegato Baudouin iš vienuolių cistersų Aulne abatijos (dab. Belgija).
1253 m. Kuršo vyskupijos ir Livonijos ordino atribojimo sutartyje buvo išvardinti toponimai. Piemarės teritorijoje buvo tokios gyvenvietės: Vārtaja, Tadaiķi, Ūsaiķi, Ilga, Līpa, Gavieze, Vārve, Padone, Peke, Okte, Ģelži, Lindale, Troista, Ievade, Dzēre, Boja, Droga, Krote, Apriķi, Ilmede, Diždupļi, Mazdupļi, Grobiņa, Neres, Stroķi, Tāši, Aistere, Vērgale, Rīva, Medze, Līva, Razge, Perkone, Dunalka, Prūši, Karkele, Dzintere, Saliena and Saka.[1]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Enciklopēdija Latvijas Vēsture
- Švābe, Arveds (1938), Straumes un avoti, Rīga
- Bielenstein, August Johann Gottfried (1892), Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert, St. Petersburg: Eggers, ISBN 3-7777-0983-2
- Registra Vaticana, volume 15, fol. 155-r, ep. 185, Vatican Secret Archives
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||
