Slanimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Slanimas
brus. Слонім, rus. Слоним
   Coat of Arms of Słonim, Belarus.png      Flag of Słonim (small).png   
St Andrew's Church, Slonim.jpg
Parapinė Šv. Andriejaus bažnyčia. 1775 m.

Slanimas
53°05′0″N 25°19′0″E / 53.08333°N 25.31667°E / 53.08333; 25.31667 (Slanimas)Koordinatės: 53°05′0″N 25°19′0″E / 53.08333°N 25.31667°E / 53.08333; 25.31667 (Slanimas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Slanimo rajonas
Įkūrimo data: 1252 m.
Gyventojų (2014): 49 894
Commons-logo.svg Vikiteka: SlanimasVikiteka
Kirčiavimas: Slãnimas

Slanimas – vakarų miestas Baltarusijoje, Gardino srities pietuose, prie Isos ir Ščiaros upių (Nemuno intakas) santakos; rajono centras. Svarbus susisiekimo mazgas. Keliai į Lydą, Valkaviską, Brestą, Baranovičius, Mastus, Ivacevičus. Kerta Baranovičių-Valkavisko geležinkelis. Popieriaus, maisto, lengvoji pramonė.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad Slanimas galėjo būti įkurtas X a. pabaigoje, o nuo 1252 m. jis jau yra minimas rašytiniuose šaltiniuose. 1276 m. miestas pateko į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtį. Gedimino vyriausiasis sūnus Mantvydas 1340 m. Slanimą pavertė savo kunigaikštystės sostine. 1410 m. liepos 15 d. Slanimo pulkas dalyvavo Žalgirio mūšyje prieš kryžiuočius. 1507 m. Slanimas tapo Naugarduko vaivadijos Slanimo pavieto centru. Valdovas Žygimantas Senasis 1532 m. miestui suteikė savivaldos – magdeburgo teises, o jo sūnus Žygimantas Augustas Vilniuje išleido privilegiją leidžiančią Slanimui rengti dvisavaitines muges. 1591 m. sausio 4 d. Zigmantas Vaza atnaujino miesto magdeburgo teises. Miestui suteiktas herbas – auksinis liūtas su dvigubu kryžiumi žydrame fone, simbolizuojantis Slanimo priklausomybę Sapiegų giminei, kurios vienas žymiausių atstovų – Lietuvos didysis kancleris Leonas Sapiega nuo 1581 m. ėjo Slanimo seniūno pareigas. 1641 m. Vladislovas IV Slanimui suteikė privilegiją išgrįsti gatves, įsirengti miesto (turgaus) aikštę ir nustatė prekybos mokesčius. Miestas labai nukentėjo nuo XVII amžiaus vidurio iki II pusės vykusių karų su Švedija ir Rusija – vadinamojo „tvano“, metu. 1669 m. valdovas Mykolas Kaributas Višnioveckis atnaujino visas turėtas Slanimo miesto teises.

Generalinių seimelių vieta[taisyti | redaguoti kodą]

„Šiaurės Atėnai“[taisyti | redaguoti kodą]

Slanimas. M. K. Oginskio rūmai. 1800 m.

Slanimo aukso amžiumi galima vadinti kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio (1728–1800) valdymo metus, kurio nuosavybėn šis miestas pateko 1761 m. vedus Mykolo Antano Sapiegos (1711–1760) našlę Aleksandrą Čartoriską (1730–1798). Tapęs Slanimo seniūnu M. K. Oginskis pasistatė čia puošnią rezidenciją, kurioje 1764–1784 m. aktyviai veikė kunigaikščio įkurta muzikos mokykla, orkestas, dvi operos trupės ir 2 tūkstančių vietų operos teatras. Tuomet rūmai amžininkų buvo vadinami „mūzų dvaru“, o Slanimo miestas – „Šiaurės Atėnais“. 1777 m. M. K. Oginskis Slanime įkūrė spaustuvę. Kunigaikščio pastangomis per Polesės pelkes buvo nutiesti du keliai, jungę Pinską su Slanimu bei Voluine. Slanimo miesto ekonominė reikšmė dar labiau išaugo M. K. Oginskio asmeninėmis lėšomis ir rūpesčiu, jo patikėtiniui Motiejui Butrimavičiui (1745–1814) talkinant, nutiesus 54 km. ilgio Juodąją ir Baltijos jūras jungiantį kanalą. [1]

Slanime ir jo apylinkėse 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo dalyviai sėkmingai priešinosi carinės Rusijos kariuomenei.

Per 1795 m. Trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Slanimas atiteko Rusijos imperijai ir tapo Slanimo gubernijos sostine.

Didžioji Slanimo sinagoga

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kultūros paveldas[taisyti | redaguoti kodą]

Permainingą miesto istoriją atspindi ir jo architektūra. Greta 1500 m. įsiteigtos parapinės katalikų bažnyčios čia buvo pastatyta cerkvių, dvi sinagogos ir mečetė. Ypač daug statyta XVII amžiuje. Įsteigti ir pastatyti bernardinų, bernardinių, Laterano kanauninkų, benediktinių, domininkonų, jėzuitų vienuolynai su bažnyčiomis.[2]

Išsaugotas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Parapinė Šv. Andriejaus bažnyčia - gražiausias ir didingiausias miesto sakralinis statinys, apie 1490 m. funduotas Kazimiero Jogailaičio. Iš pradžių buvo medinė, o mūrinė, pastatyta 1775 m., įgijo Vilniaus vėlyvojo baroko formų. Bažnyčios viduje yra vertingi rokokiniai altoriai, vargonų prospektas ir įmantrios formos sakykla, ant sienų išliko vyskupo Stepono Jono Giedraičio užsakymu dailininko Antano Herličkos 1775-1776 m. sukurtų tapybos fragmentų. 1945-1990 m. bažnyčia buvo uždaryta. Vėliau gražinta tikintiesiems ir veikia;
  • Didžioji Slanimo sinagoga, pastatyta 1642 m. ankstyvojo baroko architektūros stiliumi. Antrojo pasaulinio karo metu šventovė smarkiai nusiaubė vokiečių nacistai. Po 1945 m. sinagogos pastate veikė parduotuvė. 2001 m. šventovę gražinus žydų bendruomenei prasidėjo jos restauravimo darbai.[3] Laikoma, kad 1648 m. pastatyta ir iki šių dienų išlikusi Ružanų sinagoga yra Slanimo sinagogos kopija;

Neišlikęs[taisyti | redaguoti kodą]

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Mykolas_Kazimieras_Oginskis.htm
  2. Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 355-358.
  3. http://spadchyna.ximik.info/modules.php?name=News&file=article&sid=37