Slanimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Slanimas
brus. Слонім, rus. Слоним
   Coat of Arms of Słonim, Belarus.png      Flag of Słonim (small).png   
St Andrew's Church, Slonim.jpg
Parapinė Šv. Andriejaus bažnyčia. 1775 m.

Slanimas
53°05′0″N 25°19′0″E / 53.08333°N 25.31667°E / 53.08333; 25.31667 (Slanimas)Koordinatės: 53°05′0″N 25°19′0″E / 53.08333°N 25.31667°E / 53.08333; 25.31667 (Slanimas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Slanimo rajonas
Įkūrimo data: 1252 m.
Gyventojų (2014): 49 894
Commons-logo.svg Vikiteka: SlanimasVikiteka
Kirčiavimas: Slãnimas

Slanimas – vakarų miestas Baltarusijoje, Gardino srities pietuose, prie Isos ir Ščiaros upių (Nemuno intakas) santakos; rajono centras. Svarbus susisiekimo mazgas. Keliai į Lydą, Valkaviską, Brestą, Baranovičius, Mastus, Ivacevičus. Kerta Baranovičių-Valkavisko geležinkelis. Popieriaus, maisto, lengvoji pramonė.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, kad Slanimas galėjo būti įkurtas X a. pabaigoje, o nuo 1252 m. jis jau yra minimas rašytiniuose šaltiniuose. 1276 m. miestas pateko į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės sudėtį. Gedimino vyriausiasis sūnus Mantvydas 1340 m. Slanimą pavertė savo kunigaikštystės sostine. 1410 m. liepos 15 d. Slanimo pulkas dalyvavo Žalgirio mūšyje prieš kryžiuočius. 1507 m. Slanimas tapo Naugarduko vaivadijos Slanimo pavieto centru. Valdovas Žygimantas Senasis 1532 m. miestui suteikė savivaldos – magdeburgo teises, o jo sūnus Žygimantas Augustas Vilniuje išleido privilegiją leidžiančią Slanimui rengti dvisavaitines muges. 1591 m. sausio 4 d. Zigmantas Vaza atnaujino miesto magdeburgo teises. Miestui suteiktas herbas – auksinis liūtas su dvigubu kryžiumi žydrame fone, simbolizuojantis Slanimo priklausomybę Sapiegų giminei, kurios vienas žymiausių atstovų – Lietuvos didysis kancleris Leonas Sapiega nuo 1581 m. ėjo Slanimo seniūno pareigas. 1641 m. Vladislovas IV Slanimui suteikė privilegiją išgrįsti gatves, įsirengti miesto (turgaus) aikštę ir nustatė prekybos mokesčius. 1645 m. iš Vilniaus į Slanimą buvo pakviestos bernardinės, pirmoji atvyko Teklė Sapiegaitė, kuri fundatorės valia tapo pirmąja šio vienuolyno vyresniąja. T. Sapiegaitę iš Vilniaus čia atlydėjo ir dvi fundatorės seserys – Florencija ir Ludvika bei Kristina Vainiūtė ir Benigna Lukovskytė. Kontempliatyvios regulos vienuolyno seserys užsiėmė merginų auklėjimu[1]. Slanimas labai nukentėjo nuo XVII amžiaus vidurio iki II pusės vykusių karų su Švedija ir Rusija – vadinamojo „tvano“, metu. 1669 m. valdovas Mykolas Kaributas Višnioveckis atnaujino visas turėtas Slanimo miesto teises.

Generalinių seimelių vieta[taisyti | redaguoti kodą]

Po 1569 m. Liublino unijos susikūrus Abiejų Tautų Respublikai Slanime iki 1685 m. vyko generaliniai Lietuvos senatorių ir vaivadijų bei pavietų atstovų suvažiavimai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija čia rinkdavosi aptarti ir suderinti bendrų krašto reikalų tris kartus per metus, likus dviems savaitėms iki kelionės į bendrą Abiejų Tautų Respublikos Seimą. Pradžioje dėl teisės rengti generalinius suvažiavimus Slanimas konkuravo su Valkavisku, kuriam tokią privilegiją 1576 m. buvo suteikęs valdovas Steponas Batoras. Tačiau Slanimo seniūno Leono Sapiegos, supratusio tokių renginių svarbą jo miestui pastangomis ir valdovo Zigmanto Vazos 1631 m. privilegija, ši teisė galutinai atiteko Slanimui.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Slanimas taip pat buvo pavieto seimelių, kuriuose buvo renkami atstovai į Abiejų Tautų Respublikos Seimą ir Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą. Mieste kartą metuose vyko pavietų bajorijos surašymai.

„Šiaurės Atėnai“[taisyti | redaguoti kodą]

Slanimas. M. K. Oginskio rūmai. 1800 m.
Buvusio bernardinių vienuolyno vartai. Vilniaus baroko mokykla. 1790 m.

Slanimo aukso amžiumi galima vadinti kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio (1728–1800) valdymo metus, kurio nuosavybėn šis miestas pateko 1761 m. vedus Mykolo Antano Sapiegos (1711–1760) našlę Aleksandrą Čartoriską (1730–1798). Tapęs Slanimo seniūnu M. K. Oginskis pasistatė čia puošnią rezidenciją, kurioje 1764–1784 m. aktyviai veikė kunigaikščio įkurta muzikos mokykla, orkestas, dvi operos trupės ir 2 tūkstančių vietų operos teatras. Tuomet rūmai amžininkų buvo vadinami „mūzų dvaru“, o Slanimo miestas – „Šiaurės Atėnais“. 1777 m. M. K. Oginskis Slanime įkūrė spaustuvę. Kunigaikščio pastangomis per Polesės pelkes buvo nutiesti du keliai, jungę Pinską su Slanimu bei Voluine. Slanimo miesto ekonominė reikšmė dar labiau išaugo M. K. Oginskio asmeninėmis lėšomis ir rūpesčiu, jo patikėtiniui Motiejui Butrimavičiui (1745–1814) talkinant, nutiesus 54 km. ilgio Juodąją ir Baltijos jūras jungiantį kanalą. [2]

Slanime ir jo apylinkėse 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo dalyviai sėkmingai priešinosi carinės Rusijos kariuomenei.

Per 1795 m. Trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Slanimas atiteko Rusijos imperijai ir tapo Slanimo gubernijos sostine.

Carų valdžioje[taisyti | redaguoti kodą]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Didžioji Slanimo Sinagoga. 2012 m.

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Slanimo gyventojai:

1817 m. 1860 m. 1867 m. 1878 m. 1931 m. 1975 m. 1995 m.
2 408

1 340 žydų

8 203 10 166, iš jų – 6 801 žydas,

362 musulmonai

15 351

10 212 žydai

492 musulmonai

16 251

6683 žydai

34 000 53 100

Kultūros paveldas[taisyti | redaguoti kodą]

Permainingą miesto istoriją atspindi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio architektūra. Greta 1500 m. įsiteigtos parapinės katalikų bažnyčios čia buvo pastatyta cerkvių, dvi sinagogos ir mečetė. Ypač daug statyta XVII amžiuje. Įsteigti ir pastatyti bernardinų, bernardinių, Laterano kanauninkų, benediktinių, domininkonų, jėzuitų vienuolynai su bažnyčiomis.[3]

Išsaugotas[taisyti | redaguoti kodą]

Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia ir bernardinių vienuolynas. 1931 m.
  • Parapinė Šv. Andriejaus bažnyčia – gražiausias ir didingiausias miesto sakralinis statinys, apie 1490 m. funduotas Kazimiero Jogailaičio. Iš pradžių buvo medinė, o mūrinė, pastatyta 1775 m., įgijo Vilniaus vėlyvojo baroko formų. Bažnyčios viduje yra vertingi rokokiniai altoriai, vargonų prospektas ir įmantrios formos sakykla, ant sienų išliko vyskupo Stepono Jono Giedraičio užsakymu dailininko Antano Herličkos 1775–1776 m. sukurtų tapybos fragmentų. 1945–1990 m. bažnyčia buvo uždaryta. Vėliau gražinta tikintiesiems ir veikia;
  • Didžioji Slanimo sinagoga, pastatyta 1642 m. ankstyvojo baroko architektūros stiliumi. Antrojo pasaulinio karo metu šventovė smarkiai nusiaubė vokiečių nacistai. Po 1945 m. sinagogos pastate veikė parduotuvė. 2001 m. šventovę gražinus žydų bendruomenei prasidėjo jos restauravimo darbai.[4] Laikoma, kad 1648 m. pastatyta ir iki šių dienų išlikusi Ružanų sinagoga yra Slanimo sinagogos kopija;
Švč. Trejybės cerkvė (buvusi Švč. Trejybės bažnyčia ir bernardinų vienuolynas)
  • Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia ir bernardinių vienuolynas funduoti Aleksandro Judickio ir Konstancijos Judickytės-Selatickienės. Mūrinė bažnyčia pastatyta 1670–1696 m. 1751–1764 m. ji išpuošta rokokiniais altoriais, stiuko sakykla ir sienų tapyba. Bažnyčios didžiajame altoriuje kabo stebuklais garsėjantis XVIII amžiaus Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo paveikslas. Dviaukščiai vienuolyno korpusai pastatyti XVIII amžiuje. Bažnyčia veikianti, buvusio vienuolyno patalpose įkurta ligoninė.
  • Dievo Kūno bažnyčia ir Laterano kanauninkų vienuolynas funduoti Leono Sapiegos, o statyti ir 1650 m. užbaigti jo sūnų Jono Stanislovo bei Kazimiero Leono pastangomis. Rusijos imperijos laikais 1843 m. ji buvo perstatyta į pravoslavišką Kristaus Atsimainymo soborą. 2000 m. dar kartą atnaujinta, tačiau išlaikė barokinio statinio tūrį ir formas;
  • Slanimo barokinė rotušė, pastatyta 1740 metais;
Kristaus Atsimainymo soboras (buvusi Dievo Kūno bažnyčia ir Laterano kanauninkų vienuolynas)
  • Vakarinėje Slanimo dalyje, ties keliu į miestą 1745 metais pastatyti du koplytstulpiai. Iki šių dienų išliko tik vienas jų – Šv. Dominyko koplytėlė – trijų tarpsnių brandžiojo baroko stiliaus statinys.
  • Slanimo chasidų sinagoga

Neišlikęs[taisyti | redaguoti kodą]

Šv. Dominyko koplytėlė. 1926 m.

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2003~1367161670798/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
  2. http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA/Mykolas_Kazimieras_Oginskis.htm
  3. Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 355–358.
  4. http://spadchyna.ximik.info/modules.php?name=News&file=article&sid=37