Komantas (jotvingis)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Komantas
Gimė: 1225 m.
Mirė: 1285 m. (~60 metų)
Veikla: Sūduvos kaip LDK sudėtinės dalies kunigaikštis, jotvingių pasipriešinimo Vokiečių ordino 1277-1283 m. agresijai ir LDK kariuomenės vadas.

Komantas (Skomantas, jotv. *Komants/Gomants, rusėn. Komat [*<Komant], lot. Koommat, vok. Skomant, Skumand ir pan. g. apie 12251285 m.) – Sūduvos kaip LDK sudėtinės dalies kunigaikštis, jotvingių pasipriešinimo Vokiečių ordino 12771283 m. agresijai ir LDK kariuomenės vadas.

Manoma, kad valdydamas Sūduvą Komantas rezidavo dab. Elko miesto (Lenkija) apylinkėse, prie Skomantų ežero (lenk. Skomęckie jezioro) stovėjusioje pilyje, kurią istorikai sieja su Skomandburg’o („Komanto pilies“) piliakalniu; netoli šio piliakalnio, prie Skomantų ežero, yra ir Skomantų kaimas (vok. Skomentnen, Skomanten, lenk. Skomęntno Wielkie).

1273 ir 1278 m. Komanto vedama lietuvių ir sūduvių kariuomenė siaubė Vokiečių ordino valdomą Kulmo žemę, 1280 m. − Sembą. Tais pačiais ar 1281 m. Komantas iš savo tėvonijos pasitraukė į LDK priklausiusią Rusios dalį (tikriausiai į Gardiną[1]); tiesa, iš ten (?) (arba vėliau perkeltas į Vakarų Lietuvą) jis galėjo valdyti ir nemažą Vakarų bei Vidurio (?) Lietuvos dalį, − taip manyti leidžia netoli Veiviržėnų esančio Skomantų kaimo vardas, šalia šio kaimo dunksantis didžiulis XIII a. įtvirtintas piliakalnis, su Komanto Žemaitijoje (hipotetiškai) turėtomis žemės valdomis sietinas netoli Rietavo esančio Gomantlaukio („Komanto lauko“) kaimo vardas, taip pat su Gedimino (Komanto sūnaus?) vardu siejami dvigubas Kuplės-Veringos piliakalnis (į pietus nuo Kvėdarnos, Vilkų Lauko km.) bei Gedminaičių kaimas (netoli Švėkšnos).

12821284 m. Komantas, galbūt nepatenkintas po Traidenio mirties pasikeitusiu savo politiniu statusu ar gelbėdamasis nuo Ldk Daumanto (spėjamo Mindaugo sūnaus) inicijuoto Traidenio šalininkų persekiojimo, perbėgo pas kryžiuočius, buvo jų apkrikštytas (ar perkrikštytas pagal katalikiškas apeigas) ir kurį laiką gyveno Balgos pilyje. 1284 m. vasarą jis buvo Gardiną puolusios kryžiuočių kariuomenės vedlys, o 1285 m. balandį gavo nedidelę žemės valdą Notangoje ir kartu su trimis sūnumis įsikūrė toje valdoje buvusiame Stigėnų kaime (prūs. *Stigeni, vok. Steegen, lenk. Stegny, − netoli Prūsų Yluvos, dab. Lenkijos Elblongo paviete). Jame netrukus ir mirė.

Gudų etnografo Pavelo Špileuskio liudijimu, Gardino ir Kauno gubernijų gyventojai istorines balades apie jotvingių kunigaikščio Komanto („Komato“) žygdarbius dainuodavę dar ir XIX a. viduryje.

Kai kurie istorikai, pvz., britas Stivenas Rouvelas (Stephen Rowell), Komantą linkę tapatinti su rusų poemoje „Zadonščina“ („Uždonė“; XIV a. pab.) minimu Gedimino tėvu ar uošviu „Skolomendu“; tikėtina, kad netrukus po 1285 m. (galbūt 1289 m.[2]) bent vienas iš Stigėnuose gyvenusių Komanto sūnų galėjo grįžti (pabėgti ar būti išvestas Sembą ir Notangą XIII a. pab. ne kartą niokojusios lietuvių kariuomenės) į LDK.

Išnašos ir nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Su Komanto gyvenimu Gardine gali būti susiję Kamantavo (brus. Komatava, − km. į pietryčius nuo Gardino, dešiniajame Nemuno krante, dabartiniame Baltarusijos Gardino rajone) ir Kamintiškių (tarmiškai Kaminciškės [*<Kamenciškės <Kamanciškės(?)], − km. Merkinės seniūnijoje) vietovardžiai. Pasak A. Dubonio, XVI a. I pusės šaltiniai liudija su Komantu susijusią infrastruktūrą („Skomanto dvarvietė“, „Skomanto kaimas“ ir „Skomanto kelias“) egzistavus ir dab. Leipalingio apylinkėse.
  2. 1289 m. vasarą lietuvių kariuomenė nusiaubė Varmijos vyskupo valdas, taigi tikriausiai ir buv. senprūsių Notangą, kurios teritorija tada sudarė dalį Varmijos vyskupijos teritorijos; atskiri lietuvių karių būriai Notangą galėjo pasiekti ir tų metų rudenį, kai didelė lietuvių kariuomenė niokojo Sembą.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, V., 1985.
  • Rowell S. C., Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva, V., 2001.
  • Шпилевский П. М., Путешествие по Полесью и белорускому краю, Минск, 1992, c. 40.