Pagudėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Prūsų žemės. Pogesania yra Pagudė.

Pagudėnai – viena iš vienuolikos prūsų grupių, paminėtų Petro Dusburgiečio. Pagudėnai gyveno Pagudėje (vok. Pogesanien; lot. Pogesania) – nedidelėje teritorijoje tarp Elbingo (Elbląg) ir Paslenkos upių. Dabar tai Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadija. Pagudėnus kaip ir kitus prūsus užkariavo Vokiečių ordinas, ir jie suvokietėjo ar sulenkėjo. Senoji prūsų kalba išnyko apie XVII a.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1237 m. Vokiečių ordinas, gavęs popiežiaus įsakymą užkariauti ir pakrikštyti pagonis prūsus, išsilaipino Pagudėje. Tuo metu Hanzos prekeiviai iš Liubeko buvo įkūrę Elbingo miestą prie Elbingo upės. Vokiečių ordino riterių atvykimas buvo kryžiaus žygio prieš pagudėnus pradžia, nes riteriai turėjo pakrikštyti prūsus ir valdyti Prūsiją. Pagudėnai netrukus sugriovė Ebingą, bet riteriai vėl jį atstatė. Elbingas liko vienu Teutonų ordino atramos taškų, netrukus tapo uostu prekybos centru. Elbingo miestas buvo bazė, iš kurios buvo rengiami tolimesni Prūsijos puldinėjimai.

Pagudėnai prisidėjo prie kitų prūsų kilčių Pirmajame prūsų sukilime (1242–1249). Jie nepasirašė Christburgo sutarties ir kovojo iki 1251 ar 1252 m. Pagudėnai buvo priversti pasiduoti, nes Vokiečių ordiną rėmė vis nauji iš Vokietijos siunčiami pastiprinimai.

Didžiojo prūsų sukilimo metu (1260–1274) pagudėnai vadu išsirinko Auktumą ir įsijungė į kovą. Jie užėmė mažesniąsias kryžiuočių pilis, bet Elbingo pilies paimti jiems nepavyko.
1271 m. įvyko Christburgo mūšis, kai jungtinės bartų (vadas Divonis) ir pagudėnų (vadas Linkus) surengė antpuolį į Kulmo žemę. Mušyje buvo nukauti 12 riterių ir iki 500 kitų Ordino kareivių. Prūsai apgulė Christburgą ir beveik jį paėmė. Tačiau netrukus atvyko kavalerija iš Elbingo ir prūsams teko trauktis. Pagudėnai ilgiausiai kovėsi Didžiajame prūsų sukilime. Jie surengė netikėtą Elbingo antpuolį, iš pasalų užpuolė jo įgulą. 1274 m. Ordino riteriai surengė keršto žygį prieš pagudėnus. Jie užėmė Heilsbergo pilį, kuriame buvo sukilėlių pagudėnų štabas, ir sukilimas pasibaigė.

Netrukus pagudėnai vėl sukilo. 1276 m. pasklido žinia, kad sūduvių vadas Komantas (kitaip dar Skalmantas) sėkmingai puldinėja Ordino valdas ir, padedamas lietuvių, surinko apie 4000 karių Kulmo žemei pulti. Tačiau kitos prūsų kiltys prie Trečiojo sukilimo neprisidėjo. Pagudėnai netrukus buvo numalšinti, ir dalis išlikusiųjų persikėlė į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.
Paskutinis bandymas atkovoti laisvę įvyko 1286 m., kai pagudėnai ir bartai sutarė pakviesti Riugeno kunigaikštį, kuris buvo Pomeranijos kunigaikščio Sviatopolko II (Świętopełk II) anūkas, kad šis išlaisvintų nuo riterių valdžios. Daugelis vietinių gyventojų buvo paversti baudžiauninkais, ir riteriai kvietė vokiečius kolonistus, kad šie apgyventų ištuštėjusią Pagudę. Po kurio laiko vokiečių skaičius viršijo pagudėnų skaičių, ir po kelių šimtų metų pagudėnai buvo visiškai asimiliuoti.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Simas Sužiedėlis, ed (1970–1978). „Pagudė“. Encyclopedia Lituanica. IV. Boston, Massachusetts: Juozas Kapočius. pp. 149–150.